Šiandien jau skaičiuojame lygiai savaitę, kai mūsų tėtis bodziojasi kažkur kitame Žemės rutulio gale. Gerai. Liko dar tris kartus tiek paskaičiuoti ir vėl būsime visi kartu.
Per tą laiką jau pripratau prie čia. Puikiai šypsausi ryte mane pasitinkantiems ir vakare iš darbų net kiek anksčiau dėl manęs grįžtantiems seneliams. Gerai valgau, neblogai miegu, daug veikiu.
Mamai jau imu kelti nemažai bėdų - jokiu būdu, net ir panaudojant įvairius iš anksto apgalvotus triukus, nepaleidžiu jos iš savo matymo lauko (o jis jau laaaabai platus), rodau skorpionišką charakterį (bet, kaip sakoma, gyvatė gyvatės neėda - mano mama gi irgi skorpionė), kasdien pareikalauju kažkokių naujovių ir atsidėkoju už rūpestį pačia mamai brangiausia valiuta - savo prieraišumu ir atgaline meile. Ką aš be jos daryčiau - neįsivaizduoju.
Mano mamai šis naujas darbas - mamystė - kol kas skaitau sekasi visai neblogai. Sako, kad iš tikro darbas delfyje, palyginus su dabartinėmis pareigomis, buvo kaip tikrosios atostogos gulint kur šilta baseine su "all inclusive" variantu. Aišku, medalio čia jai niekas neduos ir alga, dėkui tetulei Sodrai, tik mažės, bet ji tik šypsosi - sako, kad geresnio laiko savo gyvenime dar neturėjo. Aš dar vis esu naivus žmogeliukas - tikiu viskuo, ką ji man sako. Tikiu, kad sako teisingai nes nori man viso ko geriausio, o be to ji turi Google. Reiškia, daug ką žino ir nemažai supranta.
Vis tik vakar bekalbėdama su savo drauge Rūta, kuri jau, tikimės, šią savaitę pagimdys mums mažytį draugą, suprato, kad viskas vis tiek ateina su laiku - žinios, supratimas, patirtis. Žinoma, kalbu apie kūdikio auginimą. Uošvenės visaip bando pagelbėti, patarti, bet tik pats kartą įbridęs į balą (ir neturėdamas su savimi Google, kuris parodytų, kaip išlipti sausam), antrą kartą prieš brisdamas užsimaukšlinsi botus. Todėl labai tikiu, kad mano broliui arba sesei gimti ir augti jau bus kur kas lengviau.
Pamenu, promočiutė, pamačiusi su kiek turto mes atvykome į Šiaulius kraipė galvą, kad jie užaugino vaikus ir be visokių vystymo stalų, prabangių tepaliukų užpakaliukui, sauskelnių, lavinamųjų kilimėlių, gultukų ar žaisliukų ant lovyčių. O pažiūriu į savo senelį ir suprantu - geram žmogui užauginti užtenka tik meilės ir dėmesio. Bet tai negi skųsiuosi, kad turiu įvairiausių pribombasų, kurie padaro mano gyvenimą dar spalvingesnį?
Gal nuskambės su baisiu patosu, bet žmonės, gimdykite vaikus. Tik neleiskite taip toli išvažiuoti tėčiams. Nes baisiai baisiai jo ilgu ir trūksta...
P.S. Šiandien maniškė kažkokia apsiseiliojusi. Susiimk į rankas, motin.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą