Gyvenimas kaip pasaka...

Sako, vaikai turi augti su broliais arba gyvūnais. Mama irgi, sakė, pageidavo šuns arba brolio, o gavo abu - Rokį ir Romą. Tai kodėl aš vis dar augu tik su broliu??? Aišku, mama ir tėtis yra galvoti: jie geriau jau mane vežioja į pasimatymus nei įsipareigoja pirkti gyventojus į namus. Tad pastaruoju metu mes pažindinamės su žirgais, zebrais, asilėliais, antimis, kengūromis, fazanais, stručiais... Įrodau nuotraukomis:

Tas džiaugsmingas daiktas, vardu ATOSTOGOS

Nors mano gyvenimas ir taip yra panašus į ilgas ir amžinas atostogas, bet būna tokių etapų, kuomet tos mano atostogos tampa dar atostogesnėmis. Tada neinu į darželį, drabužiai apsigyvena ne spintoje, o lagamine ir mama bei tėtis neišvažiuoja uždarbiauti. Šiais metais nusprendėme užsimesti ant stogo dviračius ir tradiciškai išvažiavome į Platelius, o po to, visai netradiciškai - prie jūros į Ventspilį. Arba, sakyčiau, disneilendą prie Baltijos jūros, kaip pagadinsi, taip nepavadinsi.

Taigi, orai pasitaikė kaip specialiai šiam reikalui užsakyti, todėl dar dabar jaučiu nuo odos byrančius žvynus, o vietoje kojų teliuškuoja undinėlės uodega: tiek maudžiausi, kad oda ne tik raukšlėjosi, bet ir vos nenukrito:)

Laiką leidom labai įvairiai: daug miegojom, maudėmės, lankėme muziejus, dūkome, o broliui tai išvis buvo pirmos jo gyvenime atostogos!

Apie nuotykius prašom spręsti iš nuotraukų:

Rekordų daug, bet toks - pirmas!

Nors jau ir prišliaužė vasara, poilsiauti man kol kas nieks neleidžia. Rytais išeinu į darželį, o grįžus vos spėju pasidžiaugti gyvenimu kieme ir mama veja namo valgyti vakarienės. Bet štai laiks nuo laiko dienos prašviesėja, nes atsiranda daugiau veiklos. Praėjusią savaitę dalyvavau dviejuose koncertuose. Vienas buvo daržiuke, kitas - (tadam!) Nemenčinės kultūros rūmų scenoje:)

Pastarasis buvo rimtesnis, nes siekėme Lietuvos rekordo: berods 67 Yamaha mokyklėlės visoje Lietuvoje vienu metu surengė koncertus. Tai va, turbūt, šokdama, grodama ir dainuodama būsiu prisidėjusi prie rimto reikaliuko:) Beje, į sceną teko lipti ir mamytei. Rekordų jau esu pagerinusi ne vieną (gerumo, blogumo, bėgimo nuo mamos, ledų suvalgymo, aplinkinių erzinimo...), bet šis, atrodo, bus rimčiausias. Kol kas.

P.S. Koncertas buvo tooooks įdomus, kad brolis neištvėręs užmigo.

Reikalai

Į mūsų kiemą pagaliau atšliaužia vasara, tad tikrai daug laiko praleidžiu lauke su savo amžiaus draugeliais. Reikalų yra tikrai nemažai, bet svarbiausias iš visų - priversti bernus žaisti mergaitiškus žaidimus. Man tai sekasi gan neblogai, turiu pripažinti.

Vakar vakare, kai jau nebeišėjo žaisti lauke dėl dundulio ir lietaus, atsivedžiau namo Domantą. Užsidarėm mano kambary ir žaidėm. O tai kėlė labai didelį susijaudinimą mano tėčiui. Jis vis siuntė mamą belstis ir žiūrėt, apie ką mes žaidžiam, o ji, kaip tyčia, vis pataikydavo netinkamu momentu.

Pirmą kartą netikėtai įėjusi išgirdo frazę "Domantai, parodyk savo papus". Antrą kartą gulejom ant grindų ir aš jo užklausiau "gal norėtum alučio?".

Mama dar ilgai juokės, o visuose namuose praktiškai buvo galima girdėti, kaip žilsta mano tėtis. Natūralu. Pagaliau suprato, kad neužilgo ateis tas metas, kai imsiu vestis tikrus bachūrus, o tada šios man nekaltai ištartos frazės įgaus kur kas didesnį susirūpinimą. Iki to laiko jis ir taip pražils. Tada beliks tik nuplikti:)



Na o brolis auga gerai, šiandien jam jau trys mėnesiai. Ta proga jis jums gali ir nusišypsot, žvakutes vėl pūsiu aš.

Kol tėtis toli...

Pasakoju nuotraukomis:

Du mėnesiai

Išgirskite mamos žodį.

Šiandien mūsu Vincentui jau du mėnesiai ir man atrodo, kad jis su manimi gyvena visa amžinybę. Sakoma, kad amžinybė labiausiai jaučiasi tuomet, kai lauki. Tai aš ir laukiu. Tai pirmos šypsenos, tai ryto, tai kada grįš mylimas tėtis.

Gyvenimas apvirsta, kai į pasaulį ateina pirmas vaikas, su antru - nebe taip labai, nes namuose VĖL voliojasi pampersai, VĖL apmažėja svečiu, VĖL dienas skaičiuoji savaitėmis ir VĖL tenka rengtis tik tokiais rūbais, kurie priekyje turi užtrauktuka arba sagas. Ir jei kas trokšta gyvenimo, kur kiekviena diena iššūkis, tikrai nuoširdžiai rekomenduoju rinktis tėvystę, nes nuobodžiauti neteks, o ir karjeros laiptas čia taip pat tam tikra prasme kylama. V

Viena diena vaikas ryte atsibus jau mokėdamas šypsotis, kita, kai tik tyliai viduje arba garsiai, pamiršdamas tris kartus nusispjauti, močiutei telefonu pasigiri, kad vaikai auga sveiki bei laimingi, vienas ima ir nei iš šio nei iš to apvemia ne tik nauja palaidine, bet ir vidine ramybe, kitas - dviračiu plojasi taip, kad nusibrozdina trečdalį veido. Tada sisiodama tyliai nusivalai ašaras ir vėl greitai bėgi gyventi savo neramaus gyvenimo. Jau 30 sekundžiu pasėdėjusi, pabuvusi tyloje ir spėjusi save padrasinti, kad "kitiems būna ir sunkiau".

Neee, nesu iš tu, kuri daro i miltus dėl kiekvieno vaiku nusičiaudėjimo, bet esu pasijautrinus dėl to, kad kūdikis nemokės pasakyti, kurioj vietoj jam tiksliai sopa, maudžia, ar tas skausmas veriantis, o gal jis bliauna tik dėl to, kad karšta, o ne dėl to, kad jau reiktu skambint 112.

Ir vėl atrodo, kad dejuoju. Bet ne, vemia tie vaikai ne kasdien, todėl būna akimirku, kai gali pasidžiaugti nauja palaidine. Gaila, džiaugtis ja tenka vienai, nes niekas kitas jos įvertinti neturi progos. Jau tris dienas su drauge organizuojamės palikusios vaikus savo mamoms dviems valandoms išeiti į kina ir, man atrodo, kad taip mums šis planas ir neišdegs... O gal ir išdegs, žiūrėsim.

Ir vis tiek bus taip, kad neprisiminsi apie ka buvo filmas, nes jo metu arba nulūši pamiegot, arba galvosi, kodėl jis apsivėmė, arba nuolat tikrinsi telefona, ar nera alarmo žinučiu iš mamos. Nors, kita vertus, gyvendamas su vaikais viena, ka išmoksti idealiai yra multitaskinimas. Vienu metu gali daryti kokius keturis darbus ir visus juos daryti kone idealiai.

Ir visgi, šito banguoto gyvenimėlio nė už ka nekeisčiau nei į kažkada svajota buvima Roberto Downey Jr žmona, nei į svaiginančias karjeros aukštumas su pasakišku atlyginimu. Niekas negali pakeisti to džiaugsmo, kai ryte atsibundi prieš akis matydama dvi mažas šypsenas, kurios juokiasi ne todėl, kad jiems už tai kažkas moka, o todėl, kad iš tikro nuoširdžiai yra laimingi matydami tave. Ir to niekada nesupras tie, kuriems pirmasis, kas ryte nusišypso, tai administratorė atėjus į darba...

Naktiniai mamos pagalvojimai

Žinia, šiuo metu man suteikiama garbė pamiegoti ilgiausiai trunka tris valandas. Karta ta garbė užsitęsė iki beveik penkiu, tai mano viskas - samonė, kūnas, o svarbiausia krūtinė, vos neišprotėjo. Akys, kurios nevalingai kone visa para nuolat stebi laikrodį, tuo negalėjo patikėti ir net nesuprato, ka perduoti smegenims, todėl perdavė tik paprasčiausia nuostaba.

Bet aš čia ne pasigirti susirinkau. Papasakoti, kokia velniava užpuola moterį naktį, kai jai nutinka geriausias pasaulyje dalykas iš visu įmanomu. Daugelis, kurie skaitote ir nesate to patyrę, galimas daiktas, šiuo metu imsite žiaugčioti, nes visos mamos taip kalba, bet nu ka jau padarysi. Jūs apie savo superautomobilius ar superdarba ta patį vapate, tik nesate linkę šiuo metu to prisiminti. O man savo laimę vis iš naujo pamatuoti tenka kas tas dvi- tris valandas, o diena ir dar daug kartu dažniau, mat šiame gyvenime jau spėjau išsikepti du pagrandukus.

Grįžtu prie temos apie naktį. Dabar, kai mano jaunėliui JAU 6 savaitės tai nutinka ne taip dažnai, bet kiek anksčiau labai aiškiai suvokdavau, kaip stipriai kiekviena diena nelaukiu nakties. Dėl įdomumo ir šiokios tokios įvairovės lygindavau save su žmogeliu, vis dar nepatikėjusiu dormeo reklama ir nenusipirkusio šito stebuklingo čiužinio, todėl kiekviena naktį kenčiančio beprotiškus nugaros skausmus arba tokiu, kuris, kamuojamas nemigos, yra priverstas kasnakt apmastyti gyvenimo prasmes, būtinai dėl kurios nors pasijusdamas nelaimingas.

Tai dabar jau viskas kiek kitaip, galima sakyti, įsigyjau kokį trečdalį to reklamuojamo čiužinio ir imu jausti šiokį tokį palengvėjima. Jaunėlis žieminio nakties miego minga apie 21 val, tada dar reikia sutelkti suniaja artilerija - visa likusia meilę, pasaku kūryba ir išmintį atsakyti į pačius keisčiausius klausimus - vyresniosios migdymui. Ji jau didelė arba mano pasakos ne pačios įdomiausios, tad minga ilgai nekankindama nei savęs, nei manęs. Dar keli reikalai ir aš nebeegzistuoju. Miegu.

Maždaug 00.00 ima kriuksėti mano barsukas, o egzistencija grįžta į visas įmanomas vėžias. Dar pakabu kažkur tarp žemės ir dangaus, patampydama žvėriuka už ūsu ir palaukdama, kol jo alkio lygis pakils iki tos ribos, kai jau ims bandyti rodyti savo vokalinius sugebėjimus ir, štai, apie 01:00 jau vėl galime mėgautis užsivertusiais akiu obuoliais.

Kai ta pati ceremonija kartojasi apie 03:00, aš džiaugsmingai pagalvoju: štai, jau visai nebedaug liko iki ryto. Kadangi nuo pat jaunu dienu esu vyturys ir rytas yra pati mylimiausia dienos dalis, užmigus jaunėliui imu galvoti visokius nereikalingus reikalus arba rašyti. Ir kaskart labai siuntu dėl to, kad aipade yra ne visos nosinės ir ne visos ilgosios raidės. Daugelis, kol neperskaitys mano šitos pabaigos (o daugelis iki jos ir neištemps), visa ta skaitymo laika galvos, kad esu beraštė ir kaip laisvu nuo vaiku gimdymo metu aš įstengiu dirbti tai, ka dirbu delfi.

Bet neskubekite teisti. Moteris, kuri miega kelias valandas per para negali visko daryti gerai. O ir to miego miegu nepavadinsi, juk tuo metu klausaisi, kaip kvėpuoja kūdikis ir mintyse skaičiuoji dienas iki to laiko, kada vėl galėsi miegoti bent 8 valandas ir sapnuoti ilgus nerealius sapnus, po kuriu atsibundi šlapia nuo seiliu pagalve.