Pirmas mano laiškas Kalėdų seniui

Turiu pranešti, jog gyvenam puikiai. Dienos bėga greitai, mat yra daug reikalų: lankau darželį, šokių pamokas, muzikos mokyklėlę, o dar ką jau ir bekalbėti apie tai, kad laisvalaikiu turiu užsiimti žaislais, knygomis, brolio laukimu, pramogomis.

Žodžiu, kur čia rasi laiko liūdėti...

Visai neseniai atšvenčiau ketvirtą savo gimtadienį, jis pavyko puikiai. Su chebryte rinkomės vaikų žaidimų kambaryje "Pasakų miestas", tai tas porą valandų tėvai, galima sakyti, taip pat puikiai leido laiką, nes mes jiems galvų nekvaršinom:)

O dabar artėja kitos šventės - Kalėdos. Kad Kalėdų senis turėtų pakankamai laiko dovanų paieškoms, tai parašiau jam laišką kiek anksčiau nei pridera. Atkreipkite dėmesį: tai pirmasis mano pačios rašytas laiškas! Akivaizdu: tie vakarai su mama prie stalo mokantis hieroglifus nenuėjo veltui.

Tai vat, laiškas jau gatavas, kita rimta užduotis - iki šventės darželyje tapti Snieguole. Taip, taip: nuo meškiuko pernai iki Snieguolės šiemet... akivaizdžiai kylu karjeros laiptais:)

Kalbos kertelė Nr. X

Šįkart praleisiu ilgus atsiprašinėjimus, kad esu dingusi nuo interneto, bet supraskit: yra kitų, įdomesnių reikalų:) Kaip aš nuo jų ilsiuosiu, matote nuotraukoje viršuje.

Kol dar liko kelios atstogų dienos, papildau savo perliukų, byrančių iš burnos, sąrašą.

- Kaip moku kalbas: nimagu reiskia negalima, magu - gali, hello-labas, zdrastvuj-sveiki, liubliu- ar galiu su tavim praleisti visa gyvenima? Tai kas sako, kad vaikai mazai ishmano?

- O berniukai tai laiko savo varpelius ir sisioja.

- Jezus marija, kaip aš pavargau dirbti šitą darbą (atsidusau ir pasakiau klijuodama aplikaciją).

- Mamyte, nu aš dabar tokia žaizduota, kad nei pas tavo darbiečius, nei pas savo darželį negaliu pasirodyt...

- Mama, tai jūs eikit šašlykų kept, o aš pas savo bernus varau.

Mama: - Lukrecija, gal pasakysi mamytei koki eilėraštį mamytės dienos proga?

Lu: - Žinoma, mamyte, pasakysiu tau eilėraštuką apie tėtį.

- Mamyte, kas yra dujokaukė?
- Tokia kaukė, kai ja užsidedi, nesijaučia blogu kvapu.
- Tai man irgi tokios reikia.
- Kam?
- Užsidėčiau kai tetukas bezda.

Reikalai, reikalai...

Ech, gyvenimas skuba greičiau nei spėjame rašyti dienoraštį. Močiute babyte, atsiprašom ir garsiai pripažįstam: Jūs esate mano priežastis nepamiršti ir vis atnaujinti dienoraštį. Ir, žinoma, sąžinė, kuri kur kas dažniau priekaištauja nei Jūs:)

Šiandien noriu papasakoti ir parodyti savo reikalų vaisius. Kaip moku kepti kokletus, sodinti ir auginti darželį ant palangės ir šiaip, apie rankdarbius, kurių dabar - pilni namai.

Viens du trys, pradedam.

Kaip aš gaminu kokletus. Receptas paprastas. Mėsytė, mama kažką šakar makar, aš išmaišau ir su šaukštu paduodu mamai tą tešlikę. Ji suformuoja kotlečiukus ir į keptuvę. Štai aš ir Beatos virtuvė.



Antras reikalas - ne ką prastesnis - rankdarbiai. Megzti kol kas nemoku ir nelabai žinau kas tai, bet užtat moku sutverti Gedimino pilį iš kartono, daryti aplikacijas, piešti, karpyti, žodžiu, rimtai daryti. Rodau.



O dabar - pats rimčiausias dalykas: ant mūsų palangės užveisėm sodelį: pasodinom bazilikus, petražoles, svogūnus, špinatus, pipirnę, Velykų žolytę (kad ir ką tie žodžiai bereikštų, auga gražiai):

Picasso, junior

Noriu pasigirti, kad moku ne tik vaizdžiai kalbėti, bet ir piešti. Babausius jums jau demonstravau, bet dabar perėjau į kitą lygį - piešiu mūsų prisiminimus iš Egipto, kurie vis dar neleidžia man ramiai gyventi.

Neseniai pareiškiau auklytei, kad mano gumytės plaukams liko ten. Ji sako, nieko, nusipirkit kitų. Ot šmaikšti. Pasakiau, kad nuskrisiu į Egiptą ir parsivešiu. Man taip labiau gi patiktų.

Tai apie ką mes čia?

Piešinius.

Tai vat, pristatau. Pirmasis mano meno kūrinys yra nuogas tėtis jūroje. Neteko tokio jo dažnai matyti, mat papunis labiau mėgsta bariuką nei maudynes, be to sakė, kad nuogas nesimaudė. Aš suabejočiau, nes jei jau piešiu, tai gaunasi natiurmortas:

Antrasis meno kūrinys vertas aukciono "Christie's" kaip minimum. Čia pavaizdavau save ir mamytę, gulinčias po skėčiu ant gulto. Tas apskritimas tarp mūsų yra stalelis pasidėti fotoaparatui.

Na, ir kaip jums?

Negaliu nepasakyti, kad mano talentai tik skleidžasi ir ateityje jei tik lauksite, sulauksite daug daugiau meno.

Pažadu.

Poliglotė.

Ne paslaptis, kad jau visi puikiai žino, jog aš perlais žarstausi į kairę ir į dešinę. Nors tai - neišsemiama sritis, vis dar nesiliauju stebinti, bent man taip atrodo. Bet čia neseniai, vieną vakarą, mano išradingoji mama sugalvojo pravesti kalbų pamokėlę. Pasirodė, kad po jos iškart gaučiau diplomą ir šaučiau į univerą. Žėkit:

Luka pasakoja, kaip moka kalbas: "nimagu" reiskia negalima, "magu" - galima, "hello"-labas, "zdrastvuj"-sveiki, "liubliu" - ar galiu su tavim praleisti visa gyvenima?

Tai kas sako, kad vaikai mažai išmano?

Mama liko išsižiojus, tėtis kitą rytą nieko neprisiminė. Štai tau, kokia galinga mano išmintis.

Beje, tie sijonai viršuj - mano išsireikalauti. Mama nupirko, sakė, dėdės jau pakeliuj.

Pyst. Pareikalauju, ir yra.

Vaikiški reikalai

Kalbos kertelė Nr.xxx

Kuo toliau, tuo dažniau iš mano burnos pilasi perliukai. Mama nespėja fiksuoti, kiek spėja, tiek užrašo.

Šiandien atsisėdus ant puodo rimtam reikalui pareiškiau: Mamyt, žinai, aš moku kalbėti rusiškai. Vieną dieną viena nuskridau į Rusiją ir išmokau sakyti "blyn".

Tą kitą dieną žiūrėjau "X Faktorių". Į sceną išėjo RSP (grupę sudaro vaikinas ir dvi merginos), tai ir pasakiau: "Oho, žiūrėk, jis merginų atsivedė". ahahahahahaha.

Mama: - Lukrecija, tu jau lūžti?
Aš: - Nu mama, aš taigi ne palmė...

Kartais kalbu per miegus:

-Tėti, tėti.
-Ką?
-Mama duoną tarkuoja.
-Ne, mama šalia.
- ....



Bus papildyta...