Bučiuojant...sniegą

Kelias pastarąsias dienas pasaulis man atrodo vėl kažkoks kitoks. Nors mama su tėčiu bando įtikinėti, kad tą baltą daiktą ant žemės aš jau esu kažkada mačiusi, su visa pagarba jiems turiu pasakyti, kad tikrai to nepamenu.

O aplinkui visur ne tik balta, bet ir šalta. Miegoti kombinzone ir dar kailiniame "vokelyje" yra viena, o atsibudus savom kojom tepenti baltu slidžiu paviršiumi - visai kas kita. Būtent dėl to turėjau progą sniegą ne tik (vėl?) pamatyt, bet ir paragaut. Ėjau, pasitaikė kupstelis, užkliuvau, ir tėškiausi veidu į tą baltą purų daikčiuką. Minkšta nebuvo, toli gražu. Ant veido net įbrėžimas liko. Mama žada, kad laikinas, užtat įsitikinau, kad toks kritimas nei garbės, nei džiaugsmo nedaro.

Vėliau vakare tėtis išmokė mane bučiuotis. Sakyčiau, vieni niekai po to, kai išbučiuoji sniegą. Dabar mama arba tėvelis sako "duok bučkį", tai tada prieinu ir pakšteliu į lūpas. Jie džiaugiasi, ploja katučių.

Iš jų džiaugsmo suprantu, kad turbūt čia jau bus vienas rimtesnių pastaruoju metu išmoktų triukų. Yay.

Negaliu nepasigirti=Privalau pasigirti

Šiandien didi diena, verta būti kaip nors labai ryškiai pažymėta flomasteriu šeimos kalendoriuje. Gal labiau didi mano mamytei nei man ir gal labiau naktis, nei diena, bet jūs tik paklausykit - šiąnakt buvo tas ilgai visų lauktas kartas kai aš ne tik išmiegojau visą naktį savo lovytėj bet ir nė karto neprabudau!!!

Taigi, šitas didžiulis vienerių metų kūdikis, vardu Lu, jau yra tiek suaugęs, kad prie jo nereikia keltis naktimis! Aišku, nepažadu, kad nuo šiol taip bus visada, bet mamytė taip daug laiminga persimiegojusi, kad kitas naktis nepyks, jei ir pachaltūrinsiu.

Dar man didelė, o jums gal ir visai atrodanti menkutė smulkmena - man net soskės nereikėjo!

Yahuuuuuu, einam žiūrėt teletabių.

Metus atbuvau

Tai va, turiu kuo pasigirti (kaip visad) - šioj planetoj metus jau atbuvau. Nesiskundžiu, tai jau tikrai. Gyvenam linksmai, įdomiai.

Dabar nedalyvavusių pavydo dėlei, turėčiau papasakot, kaip mums sekėsi tuos metus atšvęsti. O šventėm nei daug nei mažai - tris kartus. Pirmą pas močiutę Fazendoj, antrą su draugais vaikų rojuj, trečią - su mamos pusbroliu ir visa Urnikų šeimyna Šiauliuose.

Gavau daug dovanų, pradėjusią kauptis savo vardo sąskaitą banke, meilės, ir net paragaut picos bei šampano. Mama sako, kad aš čia per daug banaliai džiaugsmą šiandien reiškiu, bet, man kažkaip žiauriai gera buvo ne tik dėl dovanų, bet ir dėl to, kad tiek daug žmonių sutiko pabūt vieną vakarą ne prie televizoriaus, o atėjo pasveikint beigi pažaist.

Dabar man teks visą ateitį elgtis taip pat - netingėti ir sudalyvauti visur, kur kvies.

Bet argi čia problema? :))))

O bet tačiau bėda po vieną nevaikšto ir jau poryt mes važiuojam į kažkokius Druskininkus (vėl) švęsti. Dabar jau mano mamos gimtadienio. Kaži, ar ir vėl gausiu daug dovanų ir paragaut picos? Arba bent šampės?



P.S. mama ir tėtis prašo padėkoti tetai Dabulytei už dovaną. Kaži, kodėl????

Jo, aš moku miegot, bet ar man to reikia?!

Trumpai turiu pasigirti, kad šiąnakt nudžiuginau tėvus. Iki 5.15 val. miegojau savo lovytėj be jokių "murkt", po to, gavus soskę, dar valandą. O po to jau lepinaus tarp jų dviejų ir naujai dienai išlipau iš lovos apie 7.

Čia jau pasiekimas, jei ką.

Pasiklydę vertime

Šiandien vietoje "labas" vėl pasiteisinu, kodėl taip ilgai neparašiau: turiu ką veikti.

Be įvairiausių pasibuvimų tai šen tai ten, su draugais ir be jų, eilinių nevalgadienių, laikrodžio sukinėjimų pirmyn-atgal, žaislų išmėtymo po kambarius, gamtinių reikalų sutrikimų, ne vaikščiojimo, o bėgiojimo, dabar labai mokausi kalbėti.

"Mama" ir "tete" jau gaunasi be problemų. Be problemų gaunasi dar kur kas įvairesnis žodynas, bet kad nei mama nei tete jo nesupranta. Kol kas, tikiuos. Ai, dar jie supranta mano "drrrrrrr" (taip važiuoja mašina) ir įvairias bliovimo formas.

Gerai, kad pas mamą dar tas kažkuris ten jausmas nedingęs, kitaip pasijustume kaip tam filme "Lost in Translation" (pasiklydę vertime). Jeigu aš užsimanau, pavyzdžiui, barankos, tai iš kokio trečio karto (po triušienos sriubos ir veršienos kukuliukų) bandymų ir po beviltiško mamos sielvarto kad jau turbūt taip nieko ir nevalgysiu, gaunu aš tą baranką. Mama atsidūsta ir vėl eina prie šaldytuvo galvot patiekalų. Arba savo kūrybingumą prievartaut, kaip pavadinsi, taip nepagadinsi.

Bet kartais, būna, padarau jai šventę: suvalgau ir to biškį, ir ano. Tada mama džiaugiasi kaip kad per kokią kovo vienuoliktą...

Bet iš esmės dabar tai gyvenam mano gimtadienio laukimu ir planavimu. Net Juozas Statkevičius prieš savo kolekcijos pristatymą neturi kada pavalgyt ir pamiegot. Tai vat aš irgi. Ruošiuos. Per patį pirmą gi nevalia apsikvailinti, į kitus nieks nebeateis...

Vakar mama tam reikalui parduotuvėj rinko man suknelę. Ką manot - vos nenupirko pandos kostiumo. Gerai, kad dar yra savaitė laiko. Gal susipras, kad jau nebe laikas iš manęs daryti klouno:)))) Nors, prisipažinsiu, man patinka aplinkinių dėmesys. Tai koks gi skirtumas, kaip aš jį pasiimsiu? Cha.

OK, einu rūpintis, kad mama pasirūpintų mano gimtadieniu. Visiems bučkis.