2011 m. kovo 24 d., ketvirtadienis

Vos per vieną dieną



Och, kaip man patinka šitas gyvenimo etapas! (primenu išsiblaškiusiems ir labiau humanitarams, kad man metai ir keturi su puse mėnesio) Jau nekalbu apie tai, kad puikiai kalbu ir galiu mamą pasiuntinėti į kairę ir į dešinę. Kad valgau beveik visą skanų maistą, kurį valgo dideli žmonės ar kad jau vieną kartą pati savarankiškai pasisiojau į puoduką.

Beje, viršuje matote puikų pavyzdį, kaip skleidžiasi ir kerojasi mano kūrybingumas dailės srityje.

O jei vis dar bandom pasigirti apie pasiekimus, tai vat, pavyzdžiui, šiandien buvo labai turininga diena. Iš pačio ryto, kaip man pačiai atrodo, atsibudau stebuklingai išmokusi veido išraiškomis pademonstruoti, kaip šmaikščiai tenka besivaipant prisimerkti, kai į veidą pašviečia saulė:



Po to parodžiau mamai, kaip moku miegoti pietų miego net tris su puse valandos.

Dar vėliau sugalvojom daryti mankštą, tai man neblogai sekėsi. Gal net geriau nei mano netreniruotai gimdytojai. Asmeninėj įskaitoj laimėjau auksą, nes sugebėjau parodyti dvi jogos pozas. Viena iš jų tai tokia, kai atsistoji, pasistiebi ir iškeli rankas į viršų, o kita tai kai susilenki ir bandai siūbuoti arba paliesti kojų pirštų galiukus. Kitas kelias asanas pasilikom ateičiai, nes mamai pasidarė baisu, kad nuo lankstymosi ir demonstravimo bei raumenų skausmo ji rytoj laiptais neužlips.

Turiu dar pasigirti, kad ir toliau bandžiau praktikuoti netikėtą nulūžimą savo valgymo kėdutėj bevalgant makaronus. Pirmą kartą kai "pavargau", tai net nespėjau kąsnio sukramtyt, burnoje liko kramtytis pats... Šįkart pasielgiau kaip labiau subrendusi ir bent jau nuryjau maistą.

Tai štai. Dabar tie, kurie aiškina, kad mes su mama per dieną nieko neveikiam, tai galit susirinkt žodžius atgal ir išsibraukt iš mūsų Facebook draugų sąrašo. Juk dar nespėjau paminėti grynos rutinos, kai keičiam pampersus, skaitom knygas, žaidžiam slėpynių ir mano mama dar prie kompo turi pasėdėt biški, kad Lu ateitis nusipieštų kaip įmanoma ryškesnėmis spalvomis. Kad ir ką tai reikštų suaugusiųjų tarme.

Žodžiu, man tereikia suspėti gyventi. Linksmai, aišku.

2011 m. kovo 10 d., ketvirtadienis