Mūsų dienos kaip šventė

Nors man visos dienos - tiek pirmadieniai, tiek sekmadieniai yra visiški šeštadieniai, šis šeštadienis buvo kažkoks mielesnis už kitus.

Jei kam įdomios detalės - vakar buvome pakviesti į tėtės ir mamos draugės Renatos gimtadienį. Maniškiai sugalvojo keistai - gimtadienis turėjo prasidėti 16 val., bet kadangi tokiu metu aš dar miegu, išvažiavome perpiet. Buvo nuspręsta, kad aš pamiegosiu mašinoje, po to visi pasivaikščiosime ir tada jau į gimtadienį. Bet ką jūs manote? Aš nemigau (labai patiko judantys vaizdeliai pro automobilio langą), pasivaikščioti neišėjom dėl lietaus lauke, žodžiu, visi planai griuvo, todėl gimtadienį teko pradėti apie 15.

Baliukas labai skyrėsi nuo tų, kurie vyksta mūsų namuose. Mat buvo labai daug vaikų ir stalas nukrautas farširuotomis vištomis ir silkutėmis pataluose. Gėrimų pasirinkimas, palyginus, kuklokas - mat teta Renata po kelių savaičių ruošiasi pagimdyti man mažytę draugę, o kiti dalyviai, išskyrus mano tėtį, buvo visai negeriantys. Užtat su įvairiausio amžiaus vaikais, kurių skaičių pamečiau ties keturais.

Tie vaikai man ne itin patiko, nes trukdė patogiai numigti būsimosios mergytės lovytėje. Užtat vėliau patikrinau josios vežimą ir ryškiai rožinę įvairias melodijas grojančią kėdutę. Įtariu, kad su ta kol kas būsima mergaite ateityje turėsim nemažai bendrų reikalų.

O kol kas laiką mielai leidau su suaugusiais. Todėl greit pavargau. Patys pagalvokit. Vyravo tokios pokalbių temos:

1. Televizoriai. Plazminiai, projekciniai, LCD ir t.t. Mat draugų namuose atsirado naujas žaisliukas ir jis reikalavo atskiro aptarimo beigi pagyrų. Įvertinom.

2. Renačiuko nėštumas. Aptartos visos motinystės pašalpos (politikai ramaus šeštadienio manrods neturėjo, jiems turbūt labai kaito ausys), vežimėliai, lovytės, gydytojai ir gimdymai. Gerai, kad teta gimdys jau antrą kartą ir dėl nieko nesijaudina. Atbaliavojome už visus gimusius ir dar ne.

3. Deimantų karatai. Mama nustebo, kad žiedas su deimantu gali kainuoti du tūkstančius pinigų. Dar kita teta sakė, kad jos - dar brangesnis. Mama apakus. Kam ant tokių nesąmonių leist pinigus???

4. Ekologiška degtinė. WTF?

5. Kerlingas. Norvegų rinktinės narių kelnės Vankuverio olimpiadoje. Hahahahaha.




Nenuostabu, kad apie septintą jau ėmiau rodyti ožius. Gimtadieniai ir šiaip šventės yra varginantis dalykas. Todėl tėvai sugalvojo, kad teks važiuoti namo, o aš tam labai neprieštaravau. Grįžom. Pavalgėm, pažaidėm, pradėjom žiūrėti Eurovizijos atranką. Ir nebaigėm.

Ryte tėtukas įkalė dar penkiasdešimt ant sunkios galvos ir iškepė mamytei skanią kiaušinienę. Dabar visi laimingi galvojam ką čia dar nuveikus. Gal kas turi kokių pasiūlymų? Girdžiu, tėtis rezga mintį apie šašlykus. Turbūt teks eiti miškan ir man šis variantas laaaabai tinka.

Pasiplaukiojimai

Kiekvienai dešimčiai centimetrų - po kilogramą. Tokie paskutiniai mano duomenys: sveriu 6,1 kg, ūgis - 62 cm. Wooohooo! Sako, tik svetimi vaikai auga greitai, bet mano mama tam teiginiui norėtų paprieštaraut. Savi auga taip pat greitai, tiesiog tai pastebi iš kitų aspektų - išaugtų drabužių ir svarstyklių parodymų.

Šiandien papasakosiu apie vieną didžiausių savo gyvenimo malonumų (po valgymo, miegojimo ir bendravimo) - maudynes.

Pradėsiu nuo to, kad maudo mane tėveliai kas antrą arba kas trečią dieną. Man labiau patiktų kas antrą, bet dėl jų tinginystės šį malonumą tenka nukelinėti. Viešai jie deklaruoja visai kitą priežastį - atseit per dažnai maudantis išsausėja mano odelė. Velniop ją, bus dar tų odelių, ar ne?

Maudynės vyksta dažniausiai vakarop, nes po jų mane nežmoniškai suima miegas. Ir alkis, žinoma. Pats procesas - neilgas. Malonumas trunka apie 15 min., į vandenį mama įlašina levandomis kvepiančio aliejuko kūdikiams, vonia tenka dalintis su ančiuku. Jis vardo dar neturi. Todėl vadiname jį Bevardžiu.

Labiausiai nemėgstu, kai man prausia kaklą. Bet ten daugiausia baubų, todėl tenka kentėt. Gyvenimas ne vien gi rožėmis klotas...

Ištraukta iš vonelės būnu suvyniota į specialų švelnų vaikišką rankšluostį. Tada mama mane prisiglaudžia prie savęs, kad sušilčiau. Po to paprastai nevengiu paleisti dūdų, nes: pirma - maudyčiausi kur kas ilgiau, antra - nepatinka vėsuma išlindus, trečia - tegu nepamiršta, kad turiu charakterį.




Po maudynių iškart gaunu valgyti ir, dažniausiai nebaigusi malonumo, mingu. Tiesa, neilgam. Nes mūsų namai prie ramybės nepratę ir aš jaučiu pareigą vis apie tai priminti.

Muahahahha.

Visi nori būti Lu

Net neabejoju, kad kartais (kai neužsiiminėjate savo suaugusiųjų ten visokiomis nesąmonėmis ir tomis retomis akimirkomis, kai randate laiko pasvajoti), pagalvojate, kaip gera būtų pabūti Lukrecija. Kas gali būti geriau už grįžimą į gražią ir nerūpestingą vaikystę? Nebent tik buvimas Beyonce Knowles. Bet ir tai tik su tam tikromis išlygomis.

Pateikiu kelis to noro įrodymo faktus, nes, gali būti, kad jūs esate tiek užsi***ę kasdieniais darbais ir buitinėmis nesąmonėmis, kad net nenutuokiate apie savo svajones:

1. Tuomet kai jūs visi plušate darbuose, aš žaidžiu, miegu, valgau. Man dar nereikia sukti galvos dėl kopimo karjeros laiptais, atlyginimo dydžio ir svajoti apie atostogas. Jos man - kasdien.

2. Savo gamtinius reikalus darau kur noriu ir kada noriu.

3. Visi aplink miega, valgo, prausiasi, gyvena tik tada, kai aš jiems leidžiu.

4. Turiu tėtį ir mamą. Šiais laikais, girdėjau, tai - prabanga.

5. Turiu senelius, kurie mane dievina.

6. Niekad nebadauju.

7. Didžiausia šeimos biudžeto dalis skirta man.

8. Rengiuosi tik stilingai. Net čiulptuką derinu prie drabužių. Palaukit, pamatysit, kas bus ateity.

9. Daug keliauju.

10. Ateidami į svečius, visi man veža dovanas.

11. Turiu neapsakomai gražų apgamėlį ant veido.

12. Man nereikia laikytis jokių dietų.

13. Manęs jau dabar nepasidalina bernai.

14. Kasdien gryname ore miegu pietų miego.

15. Man nereikia skaityti knygų. Mama man jas perskaito.

16. Neplaunu indų ir netvarkau namų.

17. Mano zodiako ženklo merginos - pačios seksualiausios :)

Dar vardinti?

Tiesa, radau ir kelis buvimo manimi minusus: man dar teks iškęst kelis skiepus, pabaigt mokyklą, įstoti į universitetą, padraugauti su kažkiek bernų kol rasiu patį geriausią, nenugrybauti gyvenimo klystkeliais... O kaip žinia, šie dalykai pakeliui kelia tam tikrų problemų.

Ech, pasikėliau nuotaiką, dabar galiu ramiai numigti. Nenusiminkit, kad man geriau nei jums - manau, jūsų senatvė irgi tam tikrų privalumų turi. Galbūt.

Mergaitėms reikia keliaut...

Vakar mama nuo pat ryto įnirtingai kažką veikė su telefonu. Kurį laiką nesugebėjo pastebėti net mano pastabų dėl pritvinkusių sauskelnių. Pasirodo, su savo drauge, irgi Gintare, mano mama kurpė planą chuliganą "mažiau sėdėkime namuose, duokim vaikams pakvėpuoti tikrojo Vilniaus".

Nesiskundžiu. Tikrai. Aš jau irgi itin sunkiai randu naujų temų pokalbiams su Žirafa Rafa.

O ir Gintarės sūnaus Dominyko, kuris turi trimis savaitėmis daugiau gyvenimiškos patirties nei aš, kompanija man labai patinka.

Tad artėjant mano pietų miegeliui, mamytė surinko šmutkes ir mes išvažiavome pasižmonėti. Turiu pasakyti, kad jaučiuosi labai suaugusi: neseniai pradėjom miegoti tamsoje, o vakar buvo pirmas kartas, kai važiavau ant priekinės automobilio sėdynės. Tuoj pradėsiu skaityti Homerą ir spręsti sudoku.

Susitikome keturiese (su mamos drauge Gintare ir mano simpatija Dominyku) prie Onos bažnyčios. Iš automobilinės kėdutės buvau sėkmingai perkelta į vežimą. Lūžau.

Laiks nuo laiko prabundant labai svarbu išgirsti mamos balsą. Tai nebūna problema, kai vaikus vežioja dvi bobikės. Tauškia jos be perstojo, jau kartais migdavau ir iš tingėjimo klausyt.

O jos - tai į restoraną, tai kokį išpardavimą pamato. Nebūtų moterys...

Gastrolės truko tris su puse valandos. Galiu pasakyti, kad sostinės valdžia visai negalvoja apie mamas su vežimėliais - net Gedimio prospekte vos įmanoma pravažiuoti nesudarant kamščių. O dar reikia saugotis ant stogų kabančių varveklių.

Ėmiau busti Sereikiškėse, pamenu, girdėjau, kaip mamos tarėsi susitikti ir kitą dieną. Įtariu, kad tokios kelionės gali tapti kasdienybe. Tikrai neprieštarauju. Kiek galima ramiai miegoti balkone?

Grįžus pavalgiau skanaus mamytės pienelio ir daviau savo brangiausiajai suprasti, kad jei ji nori, kad ir toliau ramiai leisčiau jai vairuoti ir tris valandas pliatkinti su Dominyko mama, po to teks iškęsti mane ilgai nemiegančią.

Pasistengiau - šokdinau ją iki vienuolikos.

Vienu momentu sugebėjau net išvesti mamą iš kantrybės: ji nufotografavo mane verkiančią ir Facebooke parašė skelbimą, kad atiduoda kūdikį kantriems ir mažai miegantiems. Bet su galimybe mane atsiimti po 5 minučių. Ot juokdarė. Gi puikiausiai visi žino, kad aš esu didžiausias pasaulyje jos turtas, o didžiausių pasaulyje turtų taip paprastai niekas nedalina.

Va. Žiūriu, mama jau krauna kuprinę. Dominykai, aš atvažiuoju!

Mamos gastrolės ir tėčio cirkai.

Vakar apturėjom pačią rimčiausią per visą mano ir tėčio gyvenimą Tėčio ir vaiko dieną. Ryte mamytė tepė slides į Knygų mugę, po to žadėjo į baseiną ir panašiai. Vienžo, supratau, kad teks pabūti su tėčiu ir niekas mano nuomonės čia neklausė.

Nieko tokio, egzotika gyvenime nėra taip jau ir blogai.

Be to, mamytė iš visokių savo momentinių ir nelabai išvykų man visada parveža lauktuvių. Ne tik savo pienelio.

Su tėčiu sutariam labai puikiai. Jis su manimi kalba kažkokia keista nei žmonių nei kūdikių kalba. Nežinau, kur tokios išmoko, bet man patinka. Kad ir ką jis ten beburbuliuotų, aš jam į visus klausimus atsakau šypsena. Nes taigi nei moku tos jo kalbos nei suprantu, ko jis iš manęs nori. O kai nusišypsau jis atsako tuo pačiu, ir, kaip supratau, lieka tokia mūsų komunikacija patenkintas. Aš irgi nesiskundžiu.

Beje, vakar maniškiai knygoje perskaitė, kad mano amžiaus kūdikio atmintis - penkios - septynios sekundės. What??? Tai kodėl aš pamenu, kaip atrodo mano mama (jau imu priprasti prie naujosios jos šukuosenos), tėtis, pamenu meškiukų vakarais man dainuojamą lopšinę ir t.t.? Prisigalvoja tie suaugusieji nebūtų dalykų. Duokit mums, kūdikiams, parašyti apie save knygą. Sužinosit, ko nežinoję...

Taigi, mano dienotvarkė dėl to, kad mama išvažiavo pagastroliuoti, nelabai ir pasikeitė. Tėtis čia davė tiek visokių cirkų, kad neturėjau laiko apie mamą net pagalvoti. Lūžau pietų miego kaip visad - apie dvyliktą. Dar viena akimi mačiau, kaip išdidus tėtis rašė mamai SMS deklaruodamas savo laimėjimą - "mes lūžom". Teisybė.

Kaip jau ir minėjau, mama iš savo išvykų visuomet man parveža dovanų. Tik vakar nugrybavo - parvežė kažkokių knygų. Kaip supratau - suaugusiems.

Aaaa, beje, man nupirko naujai išleistą DVD su Iglio Piglio, Opsės Deizės, timblibukų ir pontipinų istorijomis. Vaizdo aš dar nesuprantu, mirguliuoja ten kažkas didelėje dėžėje, bet tas audio fonas su dainelėmis man namuose kur kas labiau patinka nei ledo ritulio komentatoriaus olimpiadiniai šūkavimai. O kai paaugsiu, patiks ir vaizdas:)

Kai atsibudau po savo saldaus miegelio, jau buvo grįžusi mama. Vėl viskas gerai - man ramu, kai suskaičiuoju savo du mylimiausiuosius šalia. Tėtis per tą laiką jau buvo sutvarkęs namus, todėl mama tiesiog švytėjo. Ne tik pasitūsino mieste, bet ir grįžusi rado gražius namus.

Kai mama laiminga, mano pienelis tampa dvigubai skanesnis. Todėl vienu mauku įveikiau net 160 mililitrų. Kokius dešimt po kelių minučių grąžinau ant seilinuko. Bet tėvai liko patenkinti. O aš soti. Viskas super.

Vakare atvažiavo močiutė. Man su ja labai patinka, nes iš didelio ilgesio ji mane nuolat nešioja ant rankų. Bėda tik ta, kad ji tieeeeeek daug kalba, jog net neleidžia man įsiterpti. O šiuo metų laiku man labai svarbu po kiekvieno suaugusiųjų žodžio išreikšti ir savo svarią nuomonę. Vis laukiu, kol ji išsikalbės ir leis rėžti kalbą man, bet nesulaukusi užmingu pirma.

Šitą reikalą dar teks paderinti.

Naktį miegojau pagal planą, todėl tėtis ryte išvažiavo į darbą linksmas ir geros nuotaikos, o mama dabar laukia, kol aš jai leisiu nueiti į dušą. Reiškia, laikas posmelį numigti.

Bučkis visiems.

Grąžinkit man mano mamą!

Šiandien nutiko toks šeštadieniui visai nebūdingas dalykas. Kaip visad saldžiai miegojau pietų miego. Atsibundu - nėr mamos, tik tėtis su kažkokia kita teta. Šmikis, pagalvojau, reiks papasakoti mamytei.

Kiek pasimečiau. Toji ponia kvepia kaip mama, balsas kaip mamos, lenda bučiuotis. Bet ne mama, nors tu ką.

Truputį verkiau. Grąžinkit man mano mamą!!!

Praėjo kelios valandos ir turiu įtarimą, kad toji teta ir yra mano mama. Tik ji sugalvojo nusikirpti savo ilgus plaukus. Prireiks laiko susitaikyti su permainomis.

Graži ta mano mama, nors tu ką:)))

Nepaprasta mano dienotvarkė

Dienotvarkė ar darbotvarkė? Man dienotvarkė, mamai ir tėčiui - darbotvarkė. Kodėl nepaprasta? Nes ji yra MANO;)

Taigi, miegoti ilgai nesu mėgėja. Ilgiausiai esu miegojusi penkias su puse valandos ir tai labai suneramino mano tėvus. Iškart prasidėjo diskusijos "gal jai kas nelabai", be to, jiems buvo sudėtinga prisiminti, ką tiek daug laiko be manęs galima veikti. Šiaip įprastai keliuosi kas tris.

Taigi, jei viskas tvarkoj, mano rytas prasideda apie 7-8. Stengiuosi pažadinti ne tik mamą ir tėtį, bet ir kaimynus. Velniai griebtų, gyvenimas pro šalį bėga, o jie miega. Skaitau, kad taip neturėtų būti. Todėl atsakingai pasirūpinu aliarmu.

Tada kaip įprasta - man pakeičia sauskelnes. Turiu pažymėti, kad mano užpakaliukas, kaip tikros princesės, yra įnoringas ir ne bet kokios firmos sauskelnės jam patinka. Pavyzdžiui, labiausiai kartu su savo trigrašiu nemėgstam "Pampers". Nors jos, paskaičiavus, beveik pigiausios. Esam išbandę beveik visas padorias sauskelnių rūšis ir atsakingai pareiškiu, kad mums labiausiai tinka ir patinka ekologiškos "Bambo". Jos, beje, pačios brangiausios - išeina beveik litas už štuką. Paskaičiavau,kad konvertuojant į tėčio cigaretes, jis per du kartus surūko vieną mano sauskelnę. Prabanga, ane?

Vizualiai man labiausiai patinka "Libero". Trečio numerio egzempliorius puošia vėžliukas ir dvi laputaitės, o nugaroje nupiešta atseit džinsinė kišenėlė ant kurios parašyta "Slow down". Mama sako, kad man dar neaktualus to termino vertimas. Neprieštarauju, ir taip pastaruoju metu vos spėju talpinti ir archyvuoti gaunamą informaciją.

Truputuką nugrybavom. Kur baigėm?

Rytas, švarus ir sausas užpakaliukas. Toliau einu pavalgyt. Rytais nelabai mėgstu tą daryti, geriausiai mamos pienukas man lenda naktį. Užkandu, o tada sėdu į savo mėgstamiausią supamą kėdutę ir paleidžiu mamą papusryčiauti ir nusiprausti. Šioje pozicijoje turiu kelis nuolatinius draugus. Man prieš akis pakabina Žirafą Rafą ir Peliuką Klumpakojį. Dar kartais jų draugiją pagyvina ne itin malonią melodiją grojančiu Peliuku Luku arba kažkokiu spalvotu barškalu, kuris puikiai tinka mano burnai ir dar kol kas pasislėpusiams mano dantukams.

Tai va, tuo metu, kol aš su minėtaisiais kolegomis aptarinėju įvairias aktualijas, tėtis jau dažniausiai būna išvažiavęs darban. Aišku, kartais nutinka ir kitaip. Tomis dienomis labiausiai džiaugiasi mama, nes gali duše ramiai net kelis kartus išsiskalauti iš plaukų šampūną ir ilgiau nei kelias sekundes palaikyti plaukus kondicionieriuje. Ji tai vadina "švente", kad ir ką tas žodis reikštų.

Ilgais pokalbiais savo draugų nevarginu, man labiau patinka bendrauti su mama arba tėčiu,nes jie bent jau palinksi ir pritaria mano išsakytoms mintims. Išpučia akis ir bando pamėgdžioti mano skleidžiamus garsus. Mano akimis žiūrint atrodo kaip klounai, bet kai jie taip nedaro ir kalba normaliu tonu suprantu, kad kalbasi tarpusavyje ir stengiuosi suaugusiųjų pokalbių neklausyti. Neaktualu kol kas. Kai užsikalba, pareikalauju universalumo ir tada jie vėl išpučia akis.

Pietų miego einu apie dvyliktą-pirmą. Jei tėvai netingi ir abu yra namuose, tai išveža mane į pušyną. Atskiro apipasakojimo turbūt nereikalauja teiginys, kad tuomet miegu "kaip kūdikis". O tėvai, apsirengę slidinėjimo kostiumus, tuo tarpu griuvinėja pusnyse, daro sniego angelus, dar žaidžia žaidimą - vienas atsistoja po apsnigusiu medžiu, kitas tą medį papurto ir leipsta juokais visi abu apsnigę. Ir viską filmuoja. Keistuoliai.

Įprastesniu atveju man tenka pietų miego migti balkone. Labai neprieštarauju, mat ten tas pats grynas oras, tik niekas taip ilgai nesupa. Miegu apytiksliai tris - keturias valandas.

Atsibudusi būnu pyktelėjusi, nes, turbūt suprantat, alkis daro savo. Tada greit mama pakeičia sauskelnes ir duoda niam.

Pavalgiusi garsiai ir riebiai vyriškai atsirūgstu (kaip tėvelis po alaus). Visus labai tai pradžiugina. Valio.

Po to vėl žaidžiam, diskutuojam, kai mama nemato - pažiūriu televizorių. Šiuo metu esu įnikus į Olimpiados transliacijas.

Anksčiau skaičiuodavm zylutes už lango, bet dabar jas visas išsiviliojo kaimynka, kuri ten su jomis kalbasi ir nuolat maitina saulėgrąžom. Todėl dabar mes su mama ant palangės ėmėm auginti svogūnus.

Paskaitę, kad Hokšila Havajuose groja gėlėms, mes nusprendėm, kad groti nemokam, todėl su svogūnais pasikalbame. Nepatikėsit, auga kaip ant mielių! Pats procesas man labai patinka, bet nelaukiu to momento, kada jie užaugs ir man teks jų paragauti kartu su mamos pieneliu. Fu. Šiuo požiūriu labai nemėgstu ir kai mama paragauja silkutės.

Tai va, atėjus vakarui reikalauju dar daugiau dėmesio, nes, grįžus tėčiui, jie vėl ima kalbėti neišpūtę akių. Kaip minėjau, aš tai toleruoju labai ribotai. Vėliau, apie devintą vakaro, imu būti irzli, nes itin daug pastangų pareikalauja besimerkiančių akių išlaikymas atmerktomis. Jei dar mama paduoda valgyt, bušido su dėde Miegu baigiasi mano nokautu po pirmojo raundo.

Nežinau, ką tuomet veikia tėčiai. Turbūt kažką veikia.

Tada dar trumpam nubundu ir apie dvyliktą-pirmą visi kartu smingam gilaus žiemos miego. Iki kokių keturių. Po to dar pasapnuojam iki septynių-aštuonių.

Taip ir vėl prasideda nauja diena. Ir vėl išmokstu kažką naujo. Tau gali pasirodyti, kad mano gyvenimas yra rutinos sinonimas, bet paklausk to mano mamos - ji baisiausiai išpūs akis ir pavadins tave čiukčia.

Mamos jausmas ir tėčio džiaugsmas

Ligoninė - atskira šneka. Ir daug ką apie ją pasako mūsų matytas vaizdelis pro palatos langą. Jei kažkam reikia atskiro paaiškinimo, tai už lango - statybininkas. O langas - trečiame aukšte. Palatoje - trys ką tik po gimdymo moterys (viena po cezario, kita po ilgo ir sudėtingo gimdymo ir mano mama, jau po poros valandų galinti eiti į diskoteką). Visos maitinančios. Ir ne visoms tai sekasi. O už lango - statybininkas. Buitis. Tik mums visiems čia kosmosas, personalui - niūroka kasdienybė.

Gydytojams mano mama ir tėtis neturi jokių priekaištų. Tik gražius žodžius ir išdalintus vokelius.

Ligoninėje teko pabūti diena ilgiau nei tikėjomės, mat buvau nelabai ėdri ir numečiau daugiau gramų nei reikėjo. Tad paliko stebėjimui, ar atsiras apetitas. Nebūčiau truputį į mamą - apetitas atsirado labai greitai ir jau po trijų gyvenimo dienų keliavome namo. Kadangi atskiros palatos negavome ir tėčiui niekas naktimis pasilinkti neleido, namai ir tvirtos tėčio rankos mus labai nudžiugino. Kaip ir jo kulinariniai sugebėjimai.

Kas dar nežinote, mamos nuo pat pirmosios vaiko gimimo akimirkos įgauna nuostabią dovaną - šeštąjį jausmą. Ir sugebėjimą miegoti atmerktomis akimis.

Nors...miegu to užsiėmimo nepavadinsi. Kas sekundę ji tikrino, ar aš nepamiršau kvėpuoti, o pačioje pradžioje juk kiekvienas niurgztelėjimas ar, neduok dieve, verksmas tėvus varo į paniką. Nes tas šeštasis jausmas yra, bet kaip ir nesi tikras, ar jis padoriai veikia. Kitaip sakant, vyksta bandomasis terminas.

Pamenu, po kokios savaitės nemiegojimo, mama tėčiui pasakė, kad norėtų pabandyti nusnūsti. Oi, kaip tėtis juokėsi: ji knarkė taip, kad visas kaimas girdėjo. O pagalvė buvo šlapia nuo seilių. Tiesiog atsipalaidavo - "perdavė" mane tėčiui ir atsijungė.

Dabar jau viskas truputį kitaip, nors, kai pagalvoji, per tuos tris mėnesius, taip ir nesu jai leidusi ilgesnės nei penkių valandų miego sesijos.

Kas ten dar? Aaaa, atskiro dėmesio ir pagarbinimo yra vertas tas papildomas mamiškas jausmas. Kai ji nubunda minutę prieš tai, kai nubundu aš. Kai iš nežinia kur ji žino, jog verkiu dėl, pvz, baubo nosytėje o ne dėl to, kad esu alkana ir panašiai. Manau, truputį panašų jausmą turi ir mano tėtis. Tik jis, kol mama neįspiria kojon, naktį negirdi net visu balsu klykiančios dukters. Ir ne visada supranta, ką reiškia vienokio ar kitokio tono niurzgėjimas. Bet juk jis visus devynis mėnesius neaugino manęs pilve. Tad nepykstam, dažnai girdžiu mamą mintyse kartojant, kad mano tėtis - geriausias pasaulyje. Kaži, kodėl ji to niekada jam nepasako garsiai?

Vienas žmogus visiškai užtikrintai kažkada mamai yra pareiškęs, kad svetimo skausmo nebūna. Bet jis dar neturi vaikų. Kai skauda tavo vaikui, tau skauda milijoną kartų labiau. Tai mama suprato, kai man prasidėjo pilvo diegliukai. Nepavydėtinas jausmas. Bet yra vaistukų. Todėl pažindinausi su diegliukais tik kelis kartus, o dabar net jų vardų nepamenu.

O su skiepais - va čia tai rimtesnis reikalas. Pirmieji kartai nutiko dar ligoninėje. Ten išvis baltachalatės bejausmės - buvau subadyta kaip kokia pliušinė vudu lėlė. Iš abiejų kulniukų ėmė kraują tyrimams, tada dar į kojytės raumenis baksnojo vakcinas nuo hepatito B ir tuberkuliozės. Mama buvo prisiskaičiusi istorijų už ir prieš skiepus, bet nusprendė, kad apsidraudimas nuo ligų tokiu būdu gali kainuoti pigiau (žinoma, čia ne apie pinigus kalba).

Atrodo, būtų kaip ir gana tų adatų, bet laukė dar ir kiti skiepai. Kai sukako mėnuo, gavau dar vieną injekciją hepatito B. Pamenu, namo užvažiavo seselė, mama apsiašarojusiomis akimis laikė mano koją, o ta su šypsena burnoje bakstelėjo į raumenį. Skaudėjo, bet džiaugiuosi, kad mano atmintis dar tokia momentinė. Po minutės jau nesupratau, ko ta mama vis dar verkia. Jokių skiepo šalutinių paveikių nepastebėjom. Ko nepasakysi apie dviejų mėnesių skiepą (kokliušas, difterija, stabligė, B tipo haemophilius influenzae vakcina ir poliomelitas). Kadangi mama nebenorėjo verkti, leido visa tai atkentėti tėčiui. Dar tuo pačiu už 250 litų sumaitino ir roto viruso vakciną (turėjau išgerti tokį kartų skystį). Nebuvo taip jau ir baisu, kol neatėjo vakaras. Tada pirmą kartą prireikė rimtesnių vaistų nuo skausmo. Tikrai labai labai prireikė.

Dabar tas pats baubas laukia po mėnesio. Bet aš stipri. Ir jau didelė. Tik nesu tikra dėl savo mamos - tikriausiai ji niekada nesugebės neverkti kai man skauda. Gerai, kad tam yra tėtis.

Pradžių pradžia. Lu dienoraštis.

Taip jau nutiko, kad teko pradėti viską nuo pradžių. Ne, man tikrai negaila, nes pastaruoju metu naujumų mano gyvenime apstu. Pradžių - dar daugiau.

Taigi. Aš jau visa trijų mėnesių mama. Dukra Lu - jau tikras žmogus. Sakyčiau visai greitai spėjo tokia tapti.

Bet. Pradedam nuo pradžių. Lygiai prieš metus su būsimu tėčiu taip atšventėm šventes, kad tada švęsdami net nenutuokėm, kaip viskas baigsis (tiksliau - prasidės). Taigi - pasėkmės (vaikučiai, prieš švęsdami būtinai pasitarkite ir su vaistininkais) akivaizdžios - nuotrauka viršuje.

Devyni mėnesiai prabėgo pakankamai greitai ir jei ne augantis pilvas, nebūčiau buvusi tokia tikra, kad laukiuosi. Nors gydytoja iškart konstatavo būsimą gyvenimo pasikeitimą. Nėštumas man išėjo labai į naudą - dabar sveriu beveik penkiais kilogramais mažiau nei iki praėjusios laisvės atgavimo šventės. O per tuos devynis mėnesius su Lu priaugom tik aštuonis. Jie visi spėjo išgaruoti dar ligoninėje. Ir nesąmonė, kai moterys priauga daugiau nei dvidešimt ir sako, kad nėštumas kaltas. Nieko panašaus. Nereikia valgyti už du. Reikia naudoti smegenis.

Gimdymas?

Jis buvo visiškai planuotas, o mano smalsumas kaip viskas bus ir milijoną kartų už mane didesnis noras pasimatyt su dukra lėmė pakankamai greitą susitikimą - gimdėm tik 5,5 val. Daugeliui atrodo oooooo, kaip ilgai. Žinokit, būna ir ilgiau:) Ir sudėtingiau. Su tuoj tuoj tėčiu telefonuose perskaitėm naujienas, pasijuokėm iš anekdotų, grubiai tariant "pratempėm" penkias valandas nuobodžiaudami, o po penkių su puse gimė Lu. Dar dabar kuriu eilėraščius ir pinu vainikus tam, kuris išrado epidūrą. Triskart valio.

Po to buvau kostmose, dabar nelabai ką ir pamenu. Būsena nenupasakojama, reikia visa tai pajausti. Jei tėtis nebūtų įsigudrinęs įamžinti Lu sutikimo mano iPhone`u, matyt taip ir neturėčiau, ką dukrai papasakot.

Tėtis ir šiaip šaunuolis. Nenualpo, nepabėgo, vis dar mus myli (gal net dar labiau). Jei atvirai, nesuprantu tų moterų, kurios pačios nori gimdyti vienos. Atseit čia moterų darbas, paslaptis ar kas ten dar. Nesąmonė. Tegu jie pamato, kad ne atostogos tas valandas trunka, ne prie baseino gulim, o rimtą darbą dirbam. Ir šiaip - juk dviese linksmiau. Dėl virkštelės kirpimo - kitas reikalas. Pati nebūčiau to dariusi. Kažkaip tas jausmas, atrodo, skauda. O maniškis viena ranka pafilmavo, kita pakirpo, nes tuo momentu vyro šalia jau nebesinori. Nes ant krūtinės gula stebuklas. Tavo ir mano stebuklas.

Ir tas kosmosas aplink.

Lu gimė 2850 g, 49cm. 2009 11 09, 13val.36min.

Pavadinom Lukrecija. Vardo reikšmė - "turtas". Kas norėtų pasiginčyti, kad yra kitaip? :)

Girdžiu, kažkas iš miegamojo reiškia pretenzijas. Bėgu. Laikas keisti pampersą ir niam.

P.S. Kam čia tas mano blogas reikalingas? Tikiu, dukrai. Ir dar gal truputį tau. Pažiūrėsim.