Pranešu, kad per tą visą nerašytą laiką (mama buvo intensyviai užgulusi kompiuterį, tai man teko statyti bokštus ir vartyti nuvartytas/apkramtytas knygas) kaip ir daugelis šventusiųjų Kūčias, Kalėdas, Naujuosius, priaugau kokį kilogramą, bet negana to, kaip nedaugelis užaugau keturis centimetrus. Ir, taip pat kaip nedaugelis, visi aplink įskaitant ir mane šokinėjam iš džiaugsmo:)
Naujųjų metų pradžioje visi pripratę skaičiuoti praėjusiųjų 12 mėnesių nuodėmes/kilogramus/apdovanojimus/paklydimus, bet tik ne aš. Koks čia gali būti pripratimas, kai gyvenu dar tik 1,2 metų?
Jei jau privalu būtų atsiskaityt, tai man 2010-ieji buvo stebuklingi. Paskaitykit dienoraštį, įsitikinsit.
Kalėdinę savaitę su mama gyvenimu džiaugėmės pas močiutę Šiauliuose, Kūčias kaip visad (jau antrą kartą) šventėme pas prosenelius, Kalėdas irgi, o Kalėdų antrą dieną Urnikai pasipildė dar viena mano antros kartos pussesere Urte. Kas gali būti nuostabiau už vieną po kito pasaulyje atsirandančius būsimus draugus?
Naujus atšventėme namie, tėvai su savo draugais, aš - su savo. Ir jokiu būdu negalėjau sau leisti pramiegoti fererverkų, todėl atsibudau prieš dvyliktą, vėliau iki trijų ryto visiems rodžiau triukus, šokau, žodžiu, švenčiau. Kaip kokia suaugusi.
Po to ant reabilitacijos išvažiavome į Palangą, kur naktimis miegodavau po 13 valandų.
Žodžiu, esu žiauriai laimingas vaikas ir jei ne vis nebaigiantys kaltis įvairūs dantys, būčiau išvis fantastika.
P.S. Didžiausi linkėjimai mano promočiutei Reginai, kuri kiekvieną rytą laukia šio dienoraščio papildymo...
