Vakar buvo linksma, šiandien - sloga

(Taip mes 21-ame amžiuje matuojamės temperatūrą.)

Savaitgalį visą didvyriškai praleidome lauke, gryname pušų ir saulės pilname ore. Linksminomės - turėjom daug draugų, skaniai griliavom mėsas, matėm vežimą su arkliu prisiparkavusį prie vietinės maksimos, gersiai klausėm muziką ir šokom iki pažaliavimo. Ir štai taip proporcingai atvirkščiai šiandien mums tapo nebelinksma. Biškiukas temperatūros bei pilna nosis baubų... Na, ką darysi, mama sako, kad nei vienas dar neužaugo nesusirgęs. Kad tik tokios bėdos.

Labiausiai šitame visame reikale man nepatinka baubų šalinimas ir nosies skalavimas jūros vandeniu. Tikrai erzinantis ritualas. Vaistukai dabar braškių skonio, tai su jais problemų neturim. Dideliam mamytės džiaugsmui neturim bėdų ir su valgiu. Apetitas - puikus kaip visad, valgom nemažai vaisių su vitaminais, geriam skanias arbatas. Turiu įtarimą, kad ilgai šitas bėdų turgus nesitęs. Pageidaujam, kad ši informacija patektų tiesiai aukštai sėdinčiam dėdei į ausį:) Ačiū.

O mama vis dar planuoja pirmąją mūsų trijų kelionę į šiltus kraštus. Ne bet kas tinka - būtinai ieškom 5 žvaigždučių ir all inclusive. Pageidautina, ne mažiau šilumos nei plius 25. Jei kas turit kažką pasiūlyt - mamos telefoną žinot.

Daugiau viskas kaip per sviestą. Tikrai. Minėjau, kad jau moku sėdėt? Pfff, atrodo, niekad ir nebuvo kad nemokėčiau, bet čia taip tik dėl mano kūdikiškai trumpos atminties. Jei netiki, atvažiuok, parodysiu!

O dabar manęs laukia priešpiečiai: kriaušės su obuoliais. Arba bananai su abrikosais. Niekaip negaliu apsispręst. Padėk prabalsuodamas komentaruose:

a. kriaušės su obuoliais
b. bananai su abrikosais
c. Spaghetti Bolognese (hipp daržovės su pertrintais spagečiais ir jautiena)
d. tėčio gaminama vištiena gong bao (ta prasme - jie valgys, aš žiūrėsiu)

Tai kaip?

Namuose. Lyg nieko ir nebūtų nutikę

Stebuklas įvyko ir net jokie Islandijoje bedulkantys Eyjafjallajokull`iai nesugebėjo mano tėčiui sutrukdyti grįžti pas savo gyvenimo moteris. Pasirodo, vietoj Kopenhagos juos protingi uniformuoti dėdės lakūnai nutūpdino Varšuvoje, o iš ten nebūtinai protingi ir visiškai neuniformuoti lenkai vairuotojai autobusu pargabeno į Vilnių. Tokiu būdu transporto sistema net keturias šeimas padarė labai laimingomis: Urnikus, Radzevičius, Starkus ir Banius. Gal jų buvo ir daugiau, bet argi mums dabar daugiau kas rūpi? :)

Taigi, mūsų siurprizas tėtukui pavyko. Juk jis net nenumanė, kad mes laukiame jo ne Šiauliuose, o jau Vilniuje. Pamatęs mus pasimetė, nudžiugo, po to susigėdo dėl mėnesį neskustos barzdos, suvalgė cepelinus ir nuėjo miegoti. Buvo pavargęs. Nepykstam.

Kas svarbiausia - lauktuvių sąrašiukas netrumpas. Nuo "chinese style" drabužėlių man:



iki stipraus ryžių samagono kaimynams:



Dar nemačiau nei vieno nepatenkinto. Ypač tarp kaimynų:)

Tą patį penktadienio vakarą dar radome jėgų apsilankyti dėdės Vytaro gimtadienyje. Aišku, aš per jauna ragavimui, bet visi kaip susitarę tvirtino, kad jo pagamintas "hot pot" yra KAŽKAS TOKIO. Tikiuosi, kada nors ir aš sužinosiu, ką tai reiškia. O kol kas buvau soti vien dėmesiu. Jau esu ne kartą minėjusi, kad jo pertekliumi niekada nesiskundžiu.

Toliau savaitgalį praleidome laaaaaaabai turiningai, bet apie jį mama viešai man pasakoti neleido. Žinokit, pasakysiu tik tiek, kad gimiau tikroje cirkininkų šeimoje:)

Taigi va, kaip matote ir turbūt suprantate, viskas stojasi į įprastas vėžias. Vėl miegame keturiese (nepamirštam Lolitos). Vakare visi užmiegame viename kambaryje, ryte atsibundame visi vienoje lovoje. Svarbiausia, kad niekam nešalta...

Dabar turbūt reikėtų apibendrinti mūsų su mama mėnesį Šiauliuose:

1. Kad ir kaip išdidžiai skambėtų "ketvirtas pagal dydį Lietuvos miestas", tik pagyvenus Šiauliuose iš tiesų suvoki, kokia liliputė yra šalis, kurioje aš turėjau laimės gimti. Pagrindinę pėsčiųjų alėją normaliu suaugusiojo dydžio ir spartos žingsniu praeini per pusvalandį. Turint galvoje, kad aš per pietus mėgstu numigti tris valandas, mėnuo kupinas mano pietų miegučių vyresniesiems atrodo neįveikiama nuobodybė. Gerai, kad šalia buvo močiutė ir promočiutė. Nes mamos iPode nėra tiek gigabaitų dainų, kad ji nesijaustų nuobodžiaujanti stumdant vežimą tuo pačiu keliu pirmyn atgal. Tik prašyčiau nepūsti akių iš nuostabos - yra ir kitų šaligatvių, bet visų jų pakraščiais važinėja mašinos. O tai kenkia mano miego kokybei.

2. Kaip jau minėjau anksčiau - kainos čia nepiktos:



3. Šiauliai gali pasigirti tikrai lanksčia savo nuolaidų sistema:



4. Ant beveik kiekvieno kampo čia "kaba" po kokį nors mamos jaunystės prisiminimą.

5. Šviesoforai čia originalesni nei Vilniuje. Dega taip: žalia-geltona-raudona. Bet jau žemyn geltona nebeužsidega - iš raudonos iškart žiebia žalią. Turbūt truputį taupo elektrą.

6. Čia niekad neliūdna. Aplink labai daug giminių, kuriuos nuo šiol mylim trigubai labiau.

7. Čia labai daug Urnikų šeimos tradicijų. Ne tik Velykinių, bet ir, pavyzdžiui, šeštadieninių:




8. Išvažiavome su vienu lagaminu, grįžome su beveik dviem. Reiškia, truputį pakėlėm miesto ekonomiką.

9. Senelis iš didelės meilės (ir, aišku, mano neapsakomo fainumo) panoro mane pasilikti. Mamai pasiūlė pasigimdyti kitą Lukreciją arba tiesiog grįžti į darbą. Atgal gavo ironišką šypseną, bet vis dar kasdien skambina su reikalavimu mane grąžinti jam.

10. Tėtis sako, kad per tą mėnesį aš ne tiek paagau, kiek atėjau į protą. Vadinasi, tas miestas man buvo į naudą. Nors, girdėjau kalbant, ten daugelis ne ateina į protą, o iš jo išeina...

11. Egzotika gyvenime niekad nekenkia:



O išvados - labai teigiamos. Mama sako, kad tikrai galėtume ten gyventi. Vien jau dėl to, kad kaskart sugrįžus namo apima tas neapsakomai geras jausmas, jog geriau nei čia, mūsų namuose, niekur dar neradom...

Bl***

Vava. Kai mano tėtis turi nusileisti Vilniuje, būtinai turi užsiburbuliuoti net kažkoks Islandijos ugnikalnis. Reikšmingas įvykis Europos aviacijoje, todėl vietoje to, kad nusileistų Kopenhagoje, o po to Vilniuje, mano tėvelį nuskraidino į Varšuvą ir per dūmus dabar nieks nežino, kaip jam seksis pasiekti namus.

Mamytė nusiminusi, namie balionai nuleisti iki pusės stiebo. Cepelinai atšalo, trejos devynerios stebuklingai "nugaravo".

Tėti, mes labai tavęs pasiilgome!

Šiandien yra TA diena!

Šiandien dienos su mama laukėm visą mėnesį, kuriam liepėm būt greitesniam ir trumpesniam už kitus 11. Grįžta tėtis. Ar gali būti kas linksmiau? Akivaizdžiai sublogusiam ir tik daržoves su mėsa be ryžių ar makaronų valgiusiam tėčiui važiuosim pirkti cepelinų. Ir dar kokio skalsaus gėrimėlio priminimui, kad namai vis tik yra saldūs namai. Ir nieko čia nepakeisi.

Ir va - jokiu būdu negali būti taip, kad mama atsistojusi šalia tėčio atrodytų pastambėjusi, tad mūsų kilni misija - su įmantriais užmojais:) O ir šiaip tėtukui prireiks daug jėgų. Kaip supratau, mamytė jo labai laukia dar ir dėl to, kad rezga planą išsireikalauti kelias naktis kitame kambaryje, kurios tęstųsi nuo vakaro iki pat ryto nei vienoje ausyje negirdint mano pareikalavimų valgyt ar šiaip bandymų atrasti kostminį kontaktą "Lukrecijos lovytė - mamytės lova".

Ir dar mamytė kalbėdama su draugėmis mini kažkokį "badą", bet suaugusiųjų kalba itin turtinga, ir nutuokiu, kad tai reiškia kažką nešvankaus. Nes šaldytuvas netuščias, o pavalgyt mamytė progų tikrai suranda.

Tad tėti, laikykis. Tavęs namie ruošiasi nepasidalinti dvi tavo gyvenimo moterys iš kurių viena (tai tikrai aš) truputį labiau mylimesnė:) Mamytė turbūt labiau mylimesnė tuo kitu, tik suaugusiems suprantamu, būdu.

Gerai. Šiandien dar turim nemažai įvairių reikalų ir susitikimų. Numingam priešpiečių ir lekiam miestinėti. Kol kas namie nelaukit. Pys.

Kai sėdėti neleidžia, belieka tik vartytis...

Dabar tik vaikštau po lauką ir miegu. Gyvenimėli, kada tu pablogėsi?:))

Noriu pasidžiaugti nemažu pasiekimu - pagaliau vakar man pavyko apsiversti ant pilvo! Jo, žinau, vėlokai. Tačiau kaip išmokti važiuoti dviračiu kai skauda užpakalį? Haha, ne, man nieko neskauda, tiesiog nemėgstu gulėti ant nugaros, tad ir vartytis nėra kur. Ramybė su vaizdu į lubas - ne prigimtinė mano savybė, tai jau tikrai.

Tačiau dabar tas vartaliojimasis man nėra svarbiausias dalykas. Labiausiai mėgstu sėdėti ir darau tai jau be jokio papildomo suaugusiųjų rankų palaikymo, tik va, mama prisiskaitė knygų ir to daryti man tiesiog neleidžia. Sako, iki penktadienio, kada man sueis penki mėnesiai. Tos dienos laukiu kaip paauglys savo aštuonioliktojo gimtadienio, nuo kurio gali išdidžiai beigi legaliai pirkti degtinytės.

Daugiau kaip ir nieko didingo. Apart to, kad mano stiprioji moteris mama vaikšto gerokai patižusi. Aš ir galvoju - gal jau užtenka jai nustatinėti tą ledinį veidą, atrodantį kaip "viskas man gerai, galiu išgyventi ir be savo vyro". Bet ne. Akivaizdu, kad negali. Ir tai mane džiugina. Pasirodo, kad mano supermenė - irgi tik žmogus, tik labai labai pasiilgęs mylimojo:)

Tėčio jau labai ilgiuosi ir aš. Nors...gal labiau teoriškai, nes per Skype į jo balsą nebereaguoju. Su savo 5-7 sekundžių atmintimi man labai sunku jį tinkamai mylėti. Bet tikiuosi sutikus jį su šypsena savam veide atpažinti. Pažiūrėsim. Ne problema, jei reiks dar kartą iš naujo pamilti. Mano amžiuje tai nėra labai sudėtinga.

Beje, girdėjau, kad jis ten man jau pripirko dovanų. Tai dar labiau palengvina įsimylėjimo procesą.

Oj, kaip aš galėjau pamiršti papasakoti apie pirmas savo gyvenimo Velykas? Kaip jau minėjau anksčiau - šventė tinkama vaikams ją greitai pamėgti: daiktų mėtymas ir daužymas (šiuo atveju kiaušinių) man niekad nebuvo svetimas. O ir su visa gimine buvo malonu pasimatyti. Man, mėgstančiai suaugusiųjų rankas, ėjimas nuo vieno dėdės ant kitos tetos pasirodė tinkamas laiko praleidimo būdas.




Jiems irgi linksma. Vienas kitas stikliukas naminukės priverčia suaugusiuosius labai linksmintis kaskart, kai tik aš kažką kūdikiško nuveikiu - pagriebiu už nosies, nusišypsau, ar - neduok die - ištariu savo firminį "eik eik". Tada visi čiumpa filmavimo kameras ir fotoaparatus.

Tiesa, giminės susibūrimuose turiu rimtą konkurentą - antros kartos pusbrolį Domą, kuris irgi kitiems kažkiek įdomus (apie jį jau pasakojau viešnagės Šiauliuose pradžioje). Beje, rugpjūtį žada gimti ir dar vienas kol kas neaiškios lyties antros kartos giminaitis/-ė. Ačiū Dievui, ji/s - Ispanijoje. Dėmesiu dalintis jei ir teks, tai laaaabai retai:)

Tai tiek šiam kartui. Einu numigsiu.

Dvi savaitės. Liko dar dvi.

Seniai jau nespaudžiau šių mygtukų su raidėmis. Bet aš tikrai neturiu laiko! Tu pats pabandyk keltis, kai trumpoji laikrodžio rodyklė užlipusi ant 7, valgyti, tada dūkti iki nukritimo, o tada dar prisėsti kažką pasigirti. Taigi akys merkiasi, neįmanoma joms paprieštaraut.

Bet šiaip į mano gyvenimą prieš kelias dienas atkeliavo labai didelis ir spalvotas įvykis. Mama su seneliais nupirko šokliuką! Džiaugsmo dabar iki kelių visiems - man, nes ant jo primontuota dešimt naujų žaisliukų ir yra naujiena, mamai - nes gali ir kavos pasidaryt, ir į žurnalus paskaityt, seneliams - nes gražu į mane žiūrėti, kameroms ir fotoaparatams - nes yra ką filmuoti ir fotografuoti. Taigi - namai pilni laimės. Šlovė tokių didelių žaislų išradėjams.

Savo mylimą frazę "eik eik" dabar esu trumpam padėjusi ant lentynos. Šiandien mano kalbos kertelės meniu - cypavimai. Juos turi malonės girdėti ne tik kaimynai, bet, turbūt, ir NATO kariai savo naikintuvuose virš Šiaulių. Tik iki tėtės tolokai, tai jam viską pasidemonstruoju per Skype.

Džiaugiuosi, kad turėjau galimybę gimti technologijų amžiuje. Tai ir mamos telefoną ar laptopą pakankinu, ir tėtis karts nuo karto turi galimybę virtualiai grįžti namo. Bet iš tikro, tai liko dar lygiai tiek, kiek iki šiol pralaukėm, kol maniškis gimdytojas teiksis grįžti. Nieko, sulauksim. Juk sunkiausia laukti pirmas kelias minutes ir paskutines. Viduriukas visai lengvas. Ir mano veide - nė šešėlio akivaizdaus nusiminimo.

Ypač, kai turiu šalia mamą bei šokliuką:)

Poryt - pirmos mano gyvenimo Velykos. Nujaučiu, kad man labai jos patiks, nes daužyti tai, kas turi savybę dūžti - mano hobis.