Šiandien ir vėl šventė - atėjo pirmasis mano gyvenime pavasaris. Vakar irgi šventėme - išėjo pirma mano gyvenimo žiema. Vis dažniau imu suprasti, kaip nelengva yra gyventi šiame balių pilname gyvenime.
Mano tėvai yra visiškos čiukčios - vakar sugalvojo išvežti mane į mišką. Švietė saulė, o, anot jų, D vitaminas - reikalas rimtas ir reikalingas. O po kojomis žiūrint - vien balos ir upės. Prie avantiūros sutiko prisijungti ir dėdė Vincukas. Jam ir buvo suteikta galimybė ir, žinoma, garbė stumti mano vežimą.
Beklampodami per balas visi sugalvojo, kad visai nieko būtų nubraukti dulkes nuo garaže besiilsinčio griliaus. Nespėjau mirktelt, o mama jau važiavo pirkti dešrelių. Tuo metu tėtis sudegino viską, ką tik rado aplink degančio. Susirinko visai šaunus būrys degustatorių. Grilis pavyko. Žiemą išlydėjome su šypsenomis ir visai jos nepasiilgsime.
Vakare dar namie vyko pratęsimas. Šiandien - kaip po karo: nebeveikia mamos iPhone, tėtis iš pačio ryto nuo mirties vaduojasi alumi, o aš ką - šypsausi kaip visad ir džiaugiuos, kad pavasarį sutikom taip, kaip sutikom.
Turiu prisipažinti - ateidama į šį pasaulį pasirinkau pačią linksmiausią šeimą. Kasdien randam progų vis kažką pašvęst.
Triskart valio!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą