Su tradicijomis sekmadienį susipažinau per ...užpakaliuką:))

Siaubas, kokiame keistame pasaulyje jau beveik penkis mėnesius turiu garbės gyventi. Įsivaizduokit - vakar gavau per užpakalį iš kažkokios dygliuotos šluotos. Šypsos visi aplink, sako, kad taip turi būt, nes šiandien - Verbų sekmadienis. O man tai visos dienos šeštadieniai (daugmaž vienodi) todėl toks dygus kutenimas per kai kurią vietą kažkiek išmušė iš vėžių.

Jaučiu, tuoj bus dar keisčiau.

Kaip supratau, šią savaitę maliavosim kažkokius baltus apvalius daiktus. O sekmadienį laukia Kalėdos numeris du: visa šeima vėl renkasi pas mano prosenelius, o ten - kaip ir per kitas labai suaugusiųjų laukiamas didžiąsias metų šventes - silkutės, kulšytės, mišrainytės, naminukė... Vienu žodžiu - tradiciškai. Tik pagrindinio dalyvio (mano tėtės) nebus. Bet nusiųsim užuojautą. Ir daug linksmybių nuotraukų, kad dar labiau suprastų, kaip be namų negerai.

Taip pat dar šiandien jau antrą dieną per visą savo gyvenimą gyvenu vasaros laiku. Keista - užvakar nuėjau miegoti kaip įprasta, o sekmadienį pabudau valanda vėliau. Ko tik tie suaugusieji neprisigalvoja, kad tik būtų nenuobodu gyventi...

Beje, dar labiau nei dygliuota vanta per užpakaliuką esu pasipiktinusi kai kuriais žaislais bei jų abejotinomis edukacinėmis galimybėmis. Pademonstruosiu.

Štai, kaip vaikai dabar moderniai supažindinami su gyvūnais:

Žirafa:



Kiaulė:



Katė:



Karvė:



Dramblys:



Bezdžionė:



Mama mane moko: štai auau - šuniukas, štai miau miau - katytė, štai karvutė, kuri sako mūūū ir t.t. Dabar pagalvoju - kam man visus tuos pavadinimus mokytis ir suprasti, jei po to, kai nueisime į zoologijos sodą, nei vieno iš tų gyvūnų realybėje net nepažinsiu? Kur jūs matėte mėlynų dramblių, oranžinių kačių ir geltonų žirafų?

Aišku, labai abejoju, kad dabar susidomėčiau paveikslėliu, kuriame nupieštas natūralios spalvos begemotas. Bet vis tiek pageidaučiau mažiau interpretacijų gyvūnų tema. Ačiū.

Savaitė. Dar liko trys.

Šiandien jau skaičiuojame lygiai savaitę, kai mūsų tėtis bodziojasi kažkur kitame Žemės rutulio gale. Gerai. Liko dar tris kartus tiek paskaičiuoti ir vėl būsime visi kartu.

Per tą laiką jau pripratau prie čia. Puikiai šypsausi ryte mane pasitinkantiems ir vakare iš darbų net kiek anksčiau dėl manęs grįžtantiems seneliams. Gerai valgau, neblogai miegu, daug veikiu.

Mamai jau imu kelti nemažai bėdų - jokiu būdu, net ir panaudojant įvairius iš anksto apgalvotus triukus, nepaleidžiu jos iš savo matymo lauko (o jis jau laaaabai platus), rodau skorpionišką charakterį (bet, kaip sakoma, gyvatė gyvatės neėda - mano mama gi irgi skorpionė), kasdien pareikalauju kažkokių naujovių ir atsidėkoju už rūpestį pačia mamai brangiausia valiuta - savo prieraišumu ir atgaline meile. Ką aš be jos daryčiau - neįsivaizduoju.

Mano mamai šis naujas darbas - mamystė - kol kas skaitau sekasi visai neblogai. Sako, kad iš tikro darbas delfyje, palyginus su dabartinėmis pareigomis, buvo kaip tikrosios atostogos gulint kur šilta baseine su "all inclusive" variantu. Aišku, medalio čia jai niekas neduos ir alga, dėkui tetulei Sodrai, tik mažės, bet ji tik šypsosi - sako, kad geresnio laiko savo gyvenime dar neturėjo. Aš dar vis esu naivus žmogeliukas - tikiu viskuo, ką ji man sako. Tikiu, kad sako teisingai nes nori man viso ko geriausio, o be to ji turi Google. Reiškia, daug ką žino ir nemažai supranta.

Vis tik vakar bekalbėdama su savo drauge Rūta, kuri jau, tikimės, šią savaitę pagimdys mums mažytį draugą, suprato, kad viskas vis tiek ateina su laiku - žinios, supratimas, patirtis. Žinoma, kalbu apie kūdikio auginimą. Uošvenės visaip bando pagelbėti, patarti, bet tik pats kartą įbridęs į balą (ir neturėdamas su savimi Google, kuris parodytų, kaip išlipti sausam), antrą kartą prieš brisdamas užsimaukšlinsi botus. Todėl labai tikiu, kad mano broliui arba sesei gimti ir augti jau bus kur kas lengviau.

Pamenu, promočiutė, pamačiusi su kiek turto mes atvykome į Šiaulius kraipė galvą, kad jie užaugino vaikus ir be visokių vystymo stalų, prabangių tepaliukų užpakaliukui, sauskelnių, lavinamųjų kilimėlių, gultukų ar žaisliukų ant lovyčių. O pažiūriu į savo senelį ir suprantu - geram žmogui užauginti užtenka tik meilės ir dėmesio. Bet tai negi skųsiuosi, kad turiu įvairiausių pribombasų, kurie padaro mano gyvenimą dar spalvingesnį?

Gal nuskambės su baisiu patosu, bet žmonės, gimdykite vaikus. Tik neleiskite taip toli išvažiuoti tėčiams. Nes baisiai baisiai jo ilgu ir trūksta...

P.S. Šiandien maniškė kažkokia apsiseiliojusi. Susiimk į rankas, motin.

Koks tėvas, toks ir vaikas:)

Mano tėtis, net ir būdamas kitoje pusėje Žemės, sugeba būti hitleris ir aiškinti reikalus. Kažkada čia ant skaipo mamai liepė man kišti ne tik skaniąsias vaisių, bet ir britkias daržovių tyreles. Gerai, kad mano mama ne koks hitleris numeris du kad kankintų ir ne kokia ten namelio prerijose herojė, kad darytų viską, ką tėvas liepia. Tai ji sugalvojo, kad man duos tai, kas skanu, o tėvas kai grįš galės kankintis mane kankindamas daržovėmis. Bent jau mamai bus juoko.

Taip pat dar girdėjau tėtį verčiant mamą prisižadėti, kad nė minutei nepaliks manęs vienos be priežiūros. Kam tie pažadai, jei ir taip jau net didžiosiomis raidėmis NEBEĮMANOMA manęs palikinėti? Nebent gulinčią didelės plačios lovos viduryje. O iš savo kėdutės jau be problemų ir pati išlipu. Tai reiškia - tampu dar didesniu namų vierchu:




Bet tai tebuvo kuklus įvadas į mano maldas gardiems pusryčiams. Noriu pasigirti - sukapojau persikų su bananais. Kuo ne afrika tas mano gyvenimas, ką? Ačiū tau, dieve, kad sukūrei tokias skanybes, kad ir kiek vargo tau tai kainavo... Ačiū tau, mama, kad iki man gimstant turėjai gerą darbą ir dabar galiu tyrelėmis mėgautis kiek tik noriu ir kada noriu.

Dar mačiau turim mėlynių su obuoliais, bananų, obuolių su kriaušėmis, morkų, slyvų. Čia žinokit man tas pats, kaip jums šašlykai, suši, picos ir karbonadai. Tik milijoną kartų skaniau ir sveikiau.

Kas čia dar? Vakar lauke pramiegojau keturias valandas. Dvi iš jų su mama, dar dvi - su promočiute. Švietė graži saulė, negalėjo būti kitaip. Šiandien su mama jau bandysim eiti laukan be didelio ir nepatogaus kombinezono. Kas gausis - papasakosim.

Berods tiek kol kas naujienų. Beje, mano tėvelis jau Hong Konge, džiaugėsi, kad ten rado daugiau civilizacijos - neuždraustą Facebook ir beveik ištisą neribojamą wireless. Tad tokie banalūs tie suaugusiųjų džiaugsmai...

Jau žinau trijų gyvūnų pavadinimus, kurie baigiasi raide C.

Mano mamai visai čikuraku. Net gėda pasakot. Akivaizdu, kad ji truputį gavo atsigaut nuo mano priežiūros vargelių ir ... spėjo išlepti. Viskas prasidėjo nuo baseino, po to - skvošas, o vakar ji mane paliko pietų miegančią seneliams ir, kaip ir visi likę Šiauliai, išdūmė pasižmonėti į Akropolį. Aišku, aišku, pykčiau ant jos, jei visą dieną vaikščiotų treninguota beigi susivėlusi ir tokiu būdu rodytų man netinkamą pavyzdį. Bet tai ką, namie grįžus teks statyt naują spintą???

Dėkui senelio tėčiui, kuris vėl ruošė cepelinus - mama turėjo tik valandžiukę laisvą. Daug pinigų išleisti nespėjo. Bet spinta papilnėjo. Ypač aksesuarų. Bet batų, kuriuos sapnavo, nerado, tad kol kas mūsų biudžetas sutaupė 250 lt.

Šiandien Šiaulių padangėje - tikras beprotnamis. Jaučiuosi, lyg gyventume oro uoste. Kaip žinia, čia, Zokniuose, yra įtaisyta NATO naikintuvų bazė. Tai turbūt kareivukai net pieno į maksimą lėktuvu skraido. Baisiai daug jų danguje ir garsas nesvietiškas. Peržvelgėm naujienas kompiuteryje, atrodo, niekas per naktį Lietuvos neužpuolė, niekas neužkariavo. Matyt, tikrai pienas vyrams baigėsi...

Kaip bebūtų keista, lauke nušvito saulė. O tai reiškia tik viena - 12 val, kai migsiu pietų, riedėsime miestan. Kaži, prie kokios žymios vietos šiadien mama mane nufotografuos?..

Beje, skambino tėtis. Išskrenda į Hong Kongą. Sakė, ten apie 21 laipsnį šilumos, tai mama guodžiasi, kad bent vienam iš mūsų šeimos dabar vasara. Nieko, nieko. Tėtis davė pažadą, kad grįžęs visą savo nebūtą su manimi laiką kompensuos poilsine kelione visiems mums į šiltus kraštus. O tada ir mama įdegį pagaus, ir aš sužinosiu, kas per biesas yra saulė ir kaip gerai, kai ji šviečia.

O dabar, atsiprašau, einu pagraužti kriaušikės. Ir jei dabar pradėčiau kalbėti, tai neabejoju, kad sėkmingai karpyčiau žodžių galūnikes, kaip tikra, tarmiškai apdorota, šiaulianska fyfa.

Linkiejims visiem nuo mergikes kaip uogikes!

Šiauliuose Žemė tikrai sukasi greičiau...

(Nuotraukoje - restorane su mama valgom trintus obuoliukus)

Ganėtinai turiningą savaitgalį nutarėme baigti grožio voniomis. Bet kadangi ką tik pavalgiau ir reikia viską suvirškinti, turiu pusvalanduką laisvą.

Berods dar nepasakojau apie šeštadienį. Taigi vakar mama su močiute ėjo žaisti skvošo. Tuo metu aš migau pietų miego, taigi mano vairą su ratais perėmė senelis. Tikrai nepykstu. Jis savo pareigas atlieka itin sąžiningai. Kol mes pirmyn atgal šlifavome Brodvėjų, merginos dar spėjo pasimėgauti ir jacuzzi, ir margaritomis.

Visi susitikome pas mano prosenelius. PROsenelius šifruojame kaip PROFESIONALIEJI seneliai. Tikrai. Mano prosenelis yra pats tikriausias nerealiausias kulinaras, o promočiutė, išauginusi tris sūnus - pati profesionaliausia vaikų reikalų žinovė. Gaila, kol kas neturiu galimybių įvertinti prosenelio meistriškumo (pietums jis paruošė silkutės su karštomis bulvėmis, šaltibarščių ir cepelinų - su grybais, mėsa ir varške), bet užtat su promočiute pabūti jau spėjau. Kol mama kirto pietus, ji mane vežiojo po kiemą. Patiko. Iš jos sklinda neįtikėtina ramuma.

Po pietų grįžome namo, ten visi kažką veikė, aš irgi savo biškį paveikiau ir lūžau 20 val. Taip jau pas mane įprasta.

Naktį kaip visad apie 4 kėlėmės pavalgyt, o po to, kad sekmadienį tinkamai spėtume pašvęsti, kaip ir liepia Dievas - atsibudome apie 6 ryto.

Apie 9 mamai tėtis parašė sms, kad ji ateitų "ant skaipo", tai man teko peržiūrėti visą seriją "Paslapčių sodo" per TV. Mama žino - kai žiūriu Iglį Piglį, Pontipinus, Timblibukus ir Opsę Deizę - namie ramybė kaip bažnyčioje.

Tėtis, kaip supratau, laikosi puikiai - jau buvo užsikoręs į Didžiąją kinų sieną, paragavo vietinio maisto. Sakė, jau mūsų pasiilgo. Net neabejoju jo nuoširdumu. Mama manęs pasiilgsta vos išėjusi iš namų.

Popiet važiavome pas mano mamos pusbrolį su šeima. Toje šeimoje mus garsiai pasitiko metų ir kelių mėnesių Domas. Kai nusiramino, gavau jo žaislų. Vieną, kuris kalba ir mirksi leido parsivežti namo. Paskolino truputį. Sutarėm susitikti dar. Domas turi pusbrolį, kuris tik viena diena už mane jaunesnis. Bus labai įdomu su juo susipažinti...

Svečiuose taip pavargau nuo mamos kalbų su Domuko mama, kad mašinoje važiuojant atgal namo sėkmingai ir nieko neįspėjusi lūžau. Dabar jau spėjau užkąsti, šiuo metu virškinu ir po to skrisim į vonią.

Kažkaip man atrodo, kad Šiauliuose Žemė greičiau sukasi. Ar čia tik aš nespėju gyventi?

Miestas be sekso

Kol kas čia pasaka, o ne gyvenimas. Pirmiausia - daug vaikštom. Na, kaip - mama su močiute vaikšto, aš tai guliu ir miegu. Oras, aišku, ne pušyno, bet nevarom Dievo į medį - svarbu, kad oro yra koks jis bebūtų.

Vakar aplankėm įžymiąsias Šiaulių vietas:

Štai menas. Metalinis, bet užtat labai didelis ir ant ežero.



Štai toks va:



Žmonės šiauliuose kartais kandžiojasi, o vat kainos - beveik niekada:)



Ant stogų čia stoviniuoja dėdės su lagaminais. Sako, jį pastebi toli gražu ne kiekvienas, nes dauguma po kojomis ieško centų...



Pedofilų džiaugsmas - nuogas auksinis berniukas:



Tas pats Katedros fone:



O čia Šiaulių Gedimino prospektas. Vilniaus gatvė, kurios visos prabangiosios parduotuvės pabėgo į Akropolį. Beje, tik čia įmanoma sutikti kiaunę, išlipančią iš prabangaus Cayenne Turbo su D&G batais, Fendi rankine ir Prada akiniais nuo saulės, kuri rankoje nešasi "Cento" parduotuvės maišelį. Aš rimtai!





Taigi va, kiek įspūdžių.

Tiesa, vakar mama su močiute mane buvo palikusios su seneliu. Jis net iš darbo dėl manęs anksčiau grįžo. Taigi, mergos išėjo pasilepinti į baseiną. Nežinau, ar senelis vis dar taip pat entuziastingai savo moteris išleidinės pagastroliuoti - vakar truputį daviau džiazų. Gi reikėjo savo charakterį pasidemonstruoti, tiesa?

O šiandien ryte mama išrūko į baseiną viena. Grįžo su šypsena - ryte "Impuls"`e - vien pensininkai. Pirtyje, sako, didžiausia žvaigždė yra Kubilius - ten vien kalbos apie sumažintas pensijas, dėl to patirtas ligas ir netikusius gydytojus. Baseine ir burbulinėje vonioje irgi ne pyragai - mama prisibijo, kad vyresnieji, kaip ir mes, kūdikiai, gali turėti bėdų dėl šlapimo nelaikymo...

Bet tai tik smulkmenos lyginant su tuo, kad mama ryte pabudo be savo nuolatinio sugulovo - nugaros skausmo, galimybės atsijungti nuo kūdikiškų aktualijų ir paplūduriavimo su savo mintimis galvoje.

Rytoj, girdėjau, bobos ruošiasi eiti žaisti skvošą. Okok, tegu pasidžiaugia kelias dienas, vėliau vis tiek apsiramins... Arba aš apraminsiu. Žiūrėsim.

Pasiilgsim tavęs, tėti...

Turiu pripažinti, kad iki šiol mano gyvenime pasikeitimų nebuvo tiek jau ir daug. Na, kažkiek keliavom, šventėm, mama pakeitė šukuoseną... Bet va, dabar tai gyvenu kaip kokia varna Albertina - viskas aukštyn kojomis.

Su mama persikraustėm gyventi į Šiaulius pas senelius (tėtį mėnesiui išleidžiam siaurintis akių į Kiniją su dėdėm Starkum ir Radzevičium), pradėjau nesvietiškai mėgti vaisių (labiau) ir daržovių (mažiau) tyreles, mama sugalvojo lankyti baseiną, o po savo vakarykščių vonelių ir sočios vakarienės šiąnakt išmiegojau net 8,5 valandos!!!

Mama juokiasi, kad pagaliau į jos pasaulį sugrįžo šventė ir... sapnai (šiandien sapnavo Drąsių Kedį su kulkosvaidžiu (kaip tas prietaisas teisingai rašosi?) padėvėtų drabužių parduotuvėje). Tik tegu per daug ten nedžiūgauja, gal tiesiog šiaip buvo vienai nakčiai man delčia užplaukusi.

Pas senelius mums kol kas sekasi puikiai. Atvykimo vakarą čia sugūžėjo tiek daug veidų, kiek jų nesu dar vienoje vietoje mačiusi. Seneliai, proseneliai, du katinai, dėdė su didele raudona skiautere... Nutuokiu, kad čia nuobodžiauti neteks.

Tačiau nujaučiam ir kelias problemas. Pavyzdžiui, vakar mama su močiute mane išsivežė į gatves pietų miegui ir per dvi valandas apėjo visą miestą. O aš paprastai miegu tris. Jau galvojom, kad miške nėra kur eiti. Pasirodo, ir miestas ne beribis... Teks jungti navigacijas ir ieškoti alternatyvių maršrutų. O dar tik antra mūsų čia buvimo diena.

Beje, jau ilgimės tėčio. Jis dar net nespėjo išskristi, o mūsų akyse tvenkiasi ašaros. Aišku, turint galvoje, kad mano atmintis dar tik 5-7 sekundės, tų ašarų nebus daug. Bet mamai tikriausiai bus labai liūdna. Jos atmintis turbūt truputį ilgesnė, nei mano?

Girdėjau, sako, kad viskas, kas vyksta - tik į gera. Tėtis pakeliaus po pasaulį, mama gaus laiko pasilepinti baseine, seneliai bus baisiai laimingi, galėdami matyti anūkę augančią, o aš mėgausiuos didžiuliu dėmesiu ir dar keliagubai didesne meile.

Būtinai pasakosiu įspūdžius. Juk Šiauliai - stebuklų miestas. Bent jau taip dažnai atrodo žiūrint vakaro žinias:)))

Pusryčiams - jau po obuoliuką

Didelės mergaitės ne tik išdidžiai ir pakelta galva pasiima joms priklausančius skiepus. Didelių mergaičių maisto racione vietą vieną dieną ima atrasti obuoliukų tyrelė!

Kaip nemaža skonio ekspertė (dabar viską viską vertinu šiuo aspektu - net savo kojų pirštus) turiu pasakyti: skonis - keistas. Turbūt jaučiausi kaip koks kaimietis, pirmą kartą atvykęs į Majamį ir paragavęs omaro. Arba marcipanų. Dabar tapo lengviau įsivaizduoti mano šio ryto potyrius?

Taigi, keistas ne tik mano pusryčių skonis, bet ir koncistencija. Tyrelė matyt būtent todėl ir vadinasi kitu žodžiu nei pienas - ji tirštesnė. Ir valgyti ją reikia su šaukštu.

Supranti dabar, kiek "ohohoho" nutiko vienuose mano pusryčiuose?

Suvalgiau pusę stiklainėlio. O mama suprato, kad padarė didelę klaidą pirmiau man pasiūliusi vaisių, o ne daržovių. Po marcipanų gi voblos nesinori. Na, bet čia tik pradžia, gal man visai ta "vobla" bulvių ir moliūgo pavidalu patiks? Juo labiau, kad vasarą tikrai teks pastarųjų nemažai ragauti - močiutė fazendoje jau mintyse ruošia dirvą ekologiškam ūkiui su iškaba "Lukrecijai".

Beje, šiandien ir vėl švenčiame. Tiksliau švenčia mano tėvai - lygiai prieš devynis metus jie surado vienas kitą. Ir aš esu puikiausias įrodymas to, kad tuomet jie visai neklydo apsikeisdami telefono numeriais ;)))))

Kaip moku, taip bučiuoju!

Buvau ant kilimėlio

Kaip jau ir minėjau, didelių mergaičių gyvenimas yra kur kas labiau komplikuotas, nei mažų. Šiandien buvo ta diena, kai ėjome "ant kilimėlio". Daktarei turėjom atsiskaityti kiek priaugom, ką išmokom ir gauti "išrišimą" į šlaunį. Negana to, paaiškėjo, kad išrišimo reiks dar ir nuo Roto viruso. Ką padarysi. Dar 250 lt į valstybės kišenę.

Mieli tėveliai, o niekas ir nesakė, kad mane išlaikyti kainuos pigiai.

Gydytoja manimi liko patenkinta - keliu nedaug vargo. Pasak jos, esu labai stipri merginutė - jau sėduosi, verčiuosi, guguoju sakiniais. Sumažino ir kasdienę mano vitamino D dozę: iki šiol tekdavo po 5 lašus, dabar leido gauti tik 3. Sakė, kad jei bus graži vasara, išvis jų nebereiks. Matyt teks sukalbėti kelis rožinius, kad taip ir būtų.

Dar viena skaudi žinia mano tėvų piniginei - gydytoja leido man pradėti mėgautis vaisių ir daržovių tyrelėmis. Kol kas dar nežiniau, kas tai yra ir kaip įvertinsiu šį produktą praktiškai.

Būtinai pranešiu, ar dar verta šioje žemėje auginti vaisius ir daržoves, ar vis tik geriau būtų, kad maksimose pardavinėtų mamas pilnomis krūtimis pieno.

Bet kuriuo atveju, dabar dar dviems mėnesiams ramu. Nors mano gydytoja pakankamai malonaus veido, visai nepageidauju ją matyti per dažnai. Du mėnesiai be vizitų į polikliniką, mano galva, yra optimalus sprendimas.

Dabar mama tik pageidautų, kad naktimis ilgiau pamiegočiau. Sakė, kad tai suaugusio žmogaus bruožas. Prižadu šį jos norą apsvarstyti. Gal.

4 mėnesių dydžio mergina

Plast plast sparneliais! Taip, nuo pačio ankstaus ryto esu patenkinta jau didelė mergaitė. Šiandien 13.36 val man sukanka 4 mėnesiai.

Mama mėgsta juokauti ir vertinti - visas tas laikas ėjo labai ilgai, bet atėjo greitai.

Galiu pasakyti, kad dabar mano gyvenimas kasdien vis sudėtingėja. Pavyzdžiui, toli gražu nebeužtenka vieno žaisliuko, kad turėčiau užsiėmimo visam pusvalandžiui. Dabar labiau reikia cirkų ir bendravimo. Sėstis taip pat nebepakanka - jau ir bandau stotis. Miegoti ta pačia poza irgi nuobodu - mama mano galvą vis randa kojų vietoje. Čiulptuką irgi kai noriu įsidedu, kai nenoriu spjaunu toliau nei matau. Valgyti ir toliau ne itin mėgstu. Miegoti, beje, taip pat.

O svarbiausia - visus savo buvimu džiuginu ne ką mažiau nei lapkričio devintąją.

Yra ir kitų džiugių mano būties detalių:

Jau keturis mėnesius mūsų šeimos sąskaitos už vandenį ir elektrą kone dvigubai didesnės.

Jau keturis mėnesius mama nesiilgi darbo.

Jau keturis mėnesius man labai patnka maudytis.

Jau keturis mėnesius miegu gryname pušyne.

Jau keturis mėnesius ryte atsikėlę nežinome kelintadienis išaušo.

Jau keturis mėnesius mama ir tėtis ilgisi miego.

Jau keturis mėnesius gaminame ir kaupiame spausdintas nuotraukas.

Jau keturis mėnesius laukiame penktojo mėnesio...

Ir, tfū tfū tfū - visa tai darome pakankamai sėkmingai ir su šypsena.

Beje, šventė ilgai nesitęs. Rytoj mama mus užregistravo pas gydytoją. Sversimės, matuosimės, ir, matyt, gausim į šlaunį bakst.

O aš jau didelė mergaitė ir joks ne begemotas.

Kol kiti naktį skaičiuoja avis...

Šią naktį mažai miegojau. Turėjau neatidėliotinų reikalų.

Numigus posmelį nuo aštuonių vakaro, sugalvojau išmokti apsiversti. Pavyko kol kas tik iš dalies - jau išeina pačiai apsiversti ant šono, o toliau dar teks truputį padirbėti. Taigi naktį tą ir dariau: mama paguldo mane lovelėj taip, kaip suaugusieji įpratę, o aš viens du, atsigulu skersai, tada kojomis įsiremiu į virbus ir kaip kukuliukas pasikukulinu ant šono. Mama atsikelia, atverčia mane atgal.

Ir vėl viskas nuo pradžių.

Ir vėl mama paguldo kaip normalų suaugusįjį.

Aš vėl kaip kokia varna albertina aukštyn kojom. Ir taip visą naktį, kol mama nebeištvėrė ir septintą valandą ryto, grįžusi į savo sąmonę po truputį bemiegės nakties, suvokė, kad gi čia ohoho kokia pažanga!

Tada liepė man visa tai pademonstruot tėčiui. Abu plojo, šoko, trypė ir mane bučiavo lyg būčiau Nobelio premiją pelniusi arba "Kelią į žvaigždes 6" laimėjusi.

Dabar jau matyt prieš visus atėjusius į svečius būsiu guldoma ant lovos ir demonstruojama kaip koks marcipanas. Bet kas keisčiausia - mamai ir tėčiui tieeek daug džiaugsmo sukelia toks mano paprastas triukas. Sunku net pagalvot, kas bus kai išdygs pirmas dantukas, atsistosiu, pradėsiu eit ir pan... geriau jau tegu pasiruošia validolio.

Va, namuose antradienį vėl laukia šventė - man sukaks keturi mėnesiai. Kas neabejingi pyragams, kepsniams ir nealkoholiniam šampanui - prašom, užsukit.

Beje...

Turiu pranešti, kad pagaliau prisijaukinom slingą. Ką tai reiškia? Ogi tai, kad:

140 lt nenuėjo veltui,

o nuo šiol dar milijoną kartų daugiau būsiu ant mamos rankų.

Argi ne rojus ši žemė???

p.s. tenka įvertinti mamos heroizmą. Jos nugarai tenka vis daugiau ir daugiau turto... o bet tai tačiau - vaikai negimsta kasdien. Manęs nešiojimas jai - didelis didelis džiaugsmas, taip, mam?

Mamos telefonas žino, ką reiškia miegti slinge:

Šiandien vadinkite mane Kaziuku

Oj, tie mano tėvai... Sugalvojo, kad šeštadieniai labiausiai tinka masuotėms ir mane ištempė į didžiausią kol kas mano lankytą renginį - Kaziuko mugę. Aš - kaip visad - ne prieš. Juk man tik važiuoti ir dalyvauti.

Prieš tai dar mama spėjo aplankyti mano dviejų mėnesių draugę Emiliją. Na, kaip draugę, juk jos dar net nemačiau, bet jei maniškė pasakoja, kad būsim draugės, matyt jau teks. Šiaip sau mama niekad nekalba. (pati netikiu tuo, ką parašiau)

Bėda tik ta, kad mane nuolat išveža padalyvauti pietų miego metu. Matyt, kad po to nieko neprisiminčiau, o jie nuotraukose rodytų - "va, Lu, žiūrėk kiek verbų matėm. O, ne... bet tu miegojai, todėl jų nepirkom"...Žinau, žinau, jie visad taip.

Mama sako, kad tokios Kaziuko mugės dar nebuvo mačiusi. Kiek ten kičo, kiek ten masinės produkcijos. Bet faktas kaip blynas - ekonomika mūsų šalyje atsigauna ir netgi klesti.

Vienintelė atgaiva sielai - Dailės akademijos kiemelyje vykęs alternatyvus Kaziuko turgus. Bet nei mama, nei tėtis neturėjo grynųjų, tad teko pasitenkinti vos viena pora vilnonių kojinių. Ir jokių verbų, kurios rinktų dulkes namuose.

Pagarba šeimynai. Nafik jos reikalingos.

Kadangi mano vežimas didelis ir prabangus limuzinas, mūšį su miniomis pagrindinėmis senamiesčio gatvėmis įveikėme. Nors, tiesą pasakius, norėjosi jį baigti vos pradėjus.

Buvau prabudusi tik per rimtą paradą Pilies gatvėje: ėjo tetos ir dėdės dideliais veidais, prieš juos pralėkė krišnaitai su sausainiais ir neregėtai sureikšmintu savo tikėjimu.

Čia jau nebuvo įmanoma miegoti - visi jie trankiai kalė būgnais ir pūtė dūdas. Beje, patiko tetulės su tautiniais drabužiais, gali būti, kad ateityje stosiu į kokią lietuvišką partiją.

Taigi, visi gavome, ko norėjome - mama - vilnones kojines ir pabėgimą iš namų, tėtis - mamos naivų džiaugsmą, aš - kelis saulės spindulius į veidą ir nuotraukų prisiminimui.

Beje, grįžtant namo mama man nupirko metų pirkinį - ***** firmos (nemokamai reklamos nedarau) kramtuką priekiniams dantukams. Tokio gerumo ir kokybės reikalo dar nesu rankose laikiusi. Žinau, kad ryt jau būsiu juo atsižiaugusi, bet iki rytojaus aš - labiausiai užsiėmęs vaikas žemėje.

Tikrai. Žiūrėkit:

Pasaulis - didžiausia žaidimų aikštelė

Štai šiandien radome vaizdelį, kaip atrodo mano svajonių žaidimų aikštelė. Tikrai manau, kad taip sugeba padaryti tik suaugusieji, bet tą mašinėlę klipo pradžioje sugebėčiau pastumti net aš:)



Šiaip mano žaislai nusipelno atskiros pasakos. Dar nespėjus gimti turėjau jų didelius kalnus, bet šiaip galiu pasakyti, kad daugelis dovanotojų yra visiškai nepraktiški ir net nepasidomi, ką derėtų dovanoti mano amžiaus žmonėms.

Pavyzdžiui, daugelis dovanoja pliušinius žaislus. Na, pažiūrėti į juos kokią minutę gal ir linksma, bet negi žmonės nenusimano, kad tai ir yra vienintelė jų funkcija? Juk man juos neskanu kištis į burną, be to jie - ne kas kitas kaip dulkių rinktuvai. Taip, kad neužskaitom.

Labiausiai man patinka įvairūs barškučiai ir kramtukai. Jie bent jau panaudojami pagal paskirtį - visi anksčiau ar vėliau atsiduria mano burnoje. Idealu, jei dar ir groja.

Taip pat vertinu, kai gaunu dovanų kokių nors praktiškų dalykėlių - vilnonių kojinių, sauskelnių, patiesaliukų... Dėmesio - nedovanokite drabužių. Labai tikėtina, kad galite nepataikyti į mano mamos skonį.

Taip pat nepykstam ant įvairių vaikiškų parduotuvių dovanų čekių.

Labai patiko tetos Dabulytės dovana - ore kabančios žuvytės. Kiekvieną jų pavadinom atskiru vardu, kurio, aišku, net nepamenu. Bet žiūrėti ir gaudyti jas man labai patinka.



Ir interjere akvariumas įsipaišo puikiai. Aišku, nuotraukoj to neparodžiau:)


Taigi, ką aš noriu pasakyt. Jei dovaną perkat tik tam, kad nupirktumėt, geriau jau pažiūrėkit į žaislų aprašymus - ant kiekvieno jų yra pažymėta, kokio amžiaus vaikams jis tinka. O geriau jau pirkite ne už daug, bet iš širdies. Tada, kad ir dovana pliušinė, vis tiek bus atitinkamai įvertinta.

Ir kartais nepamirškit saldainių mano mamai;)

Beje, mano mama kol manęs neturėjo irgi pirkinėdavo viską, kas tik papuola, nes tiesiog nenutuokdavo ką mes, kūdikiai, mėgstam. Dabar ji jau išdidi ir truputį patyrus mama, todėl ir leidžia čia sau drąskyti visiems akis :D

p.s. ar teisingai manau, kad po šio įrašo svečių mūsų kaime sumažės bent jau dvigubai? :)))

Kodėl mūsų namuose lūžta burės???

Turiu pasakyti, kad geriausias mūsų namų kulinaras, neabejotinai, yra tėtis. O geriausia kulinarė - mama. Kadangi vakar tėtis visą pusdienį gamino skaniausią pasaulyje guliašą, mama šiandien nuo ryto galvoje, spaudoje ir internete gūglino įvairiausius receptus ir nusprendė - kažką keps.

Štai receptėlis patiekalo, kurį jau buvo spėta įvertinti ir pavadinti "Lūžo burės".

Užsiriškite prijuostes. Jums reikės visko, ką randate šaldytuve, o mama rado:

Sluoksniuotos tešlos
Sviesto
Česnakų
Mazarellos sūrio
Pomidorų
Baziliko
Juodų alyvuogių
Orkaitės
Gerų norų
Tėtės, kuris prižiūrėtų vaiką.

Atsiraitokit rankoves. Pradedam:

Iš tešlos su stikline padarome skrituliukus, svieste ištirpiname česnaką ir visu juo ištepame skrituliukus. Tada ant jų dedame sūrį, pomidoro gręžinėlį, baziliko ir alyvuogę. Dedame į orkaitę, įpučiame gerų norų ir žiūrim pusvalandį.

Ir ką jūs manot - turim vakarienę. Žinoma, apžorom jos būtų per maža, bet normalaus ėdrumo žmonėms, kurie per pietus suvalgė didžiulį puodą guliašo - pats tas.

Skanaus, jei kas bandysit!

Ir neklausinėkit, kodėl lūžo burės. Šituose namuose aš dar daug ko nesuprantu.

Kad visai negalvotumėt, jog vaikus auginti paprasta, ir, žinoma, kad mažiau pavydėtumėt mano tėvams, galiu pasakyti - šiandien gerokai sumažinau mamytės nervų ir kantrybės atsargas.

Vakar užmigau pakankamai anksti - iškart po maudynių, apie aštuntą. Tad man atrodo visai nekeista, kad šeštą ryto jau vaidinau žadintuvą ir prašiausi linksminama. Mamytė atsikelt niekaip nesugebėjo, todėl spyrė į užpakalį tėčiui. Tas sukandęs dantis iškrito iš lovos ir, kaip man pasirodė, dar kažką sapnuodamas, susikaupė mūsų pramogoms.

Kai atsibudo mamytė, jiedu prisiminė, kad jos telefonas pakibęs, tai jie sutelkė visą savo dėmęsį į jį. Girdėjau, labai keikėsi, darau išvadas, kad kažką blogai rodė ir tėvų neklausė. Tada nusprendžiau pasiprašyti dėmesio ir prieš akis pakabintų žaisliukų neužskaičiau. Tada mama paliko tėtį keiktis toliau.

Bet aš jau buvau labai įsižeidusi ir savo nepatenkintumą parodžiau itin aukštomis natomis. Taip inteligentiškai bespygaudama supratau, kad merkiasi akys. Ir tada atėjo išganymas - ne aš kalta dėl mamos blogybių šiandien, o tai, kad

Išlydėjom ir sutikom

Šiandien ir vėl šventė - atėjo pirmasis mano gyvenime pavasaris. Vakar irgi šventėme - išėjo pirma mano gyvenimo žiema. Vis dažniau imu suprasti, kaip nelengva yra gyventi šiame balių pilname gyvenime.

Mano tėvai yra visiškos čiukčios - vakar sugalvojo išvežti mane į mišką. Švietė saulė, o, anot jų, D vitaminas - reikalas rimtas ir reikalingas. O po kojomis žiūrint - vien balos ir upės. Prie avantiūros sutiko prisijungti ir dėdė Vincukas. Jam ir buvo suteikta galimybė ir, žinoma, garbė stumti mano vežimą.

Beklampodami per balas visi sugalvojo, kad visai nieko būtų nubraukti dulkes nuo garaže besiilsinčio griliaus. Nespėjau mirktelt, o mama jau važiavo pirkti dešrelių. Tuo metu tėtis sudegino viską, ką tik rado aplink degančio. Susirinko visai šaunus būrys degustatorių. Grilis pavyko. Žiemą išlydėjome su šypsenomis ir visai jos nepasiilgsime.

Vakare dar namie vyko pratęsimas. Šiandien - kaip po karo: nebeveikia mamos iPhone, tėtis iš pačio ryto nuo mirties vaduojasi alumi, o aš ką - šypsausi kaip visad ir džiaugiuos, kad pavasarį sutikom taip, kaip sutikom.

Turiu prisipažinti - ateidama į šį pasaulį pasirinkau pačią linksmiausią šeimą. Kasdien randam progų vis kažką pašvęst.

Triskart valio!