Egiptas 2012: jei galėčiau, visą gyvenimą tik atostogaučiau...

Ach, tos atostogos... Turiu updeitinti, kad atšventėm mano ir mamytės gimtadienius ir jau labai labai reikėjo pailsėti. Pastebiu, kad mano gimdytojai turi kažkokių burtų: laiks nuo laiko sėdam į tokį didžiulį metalinį daiktą ir ... atsibundam ten, kur šilta, daug vandens, nemokami ledai ir mamytė su tėveliu negaišta laiko eidami į darbus.

Taip buvo ir šįkart. Lauke išpranašavo daug sniego, tai savaitei išlėkėm į kupranugarių ir mėlynos jūros kraštą.

Savaitė pralėkė kaip viena diena, bet užtat liko nuotraukų. O pasakoti galėčiau dar daugiau, bet mama jau autobuse į lėktuvą kažką minėjo apie tai, jog visas mano žodžių limitas seniai baigėsi. Mat per atostogas daugiausiai laiko praleidau bėgiodama ir kalbėdama.

Jei trumpai - gyvenau nuostabiai, valgiau nelabai (tik tas jau nieko nestebina), plaukiojau povandeniniu laivu, mačiau ne tik Nemo, bet ir delfinus, daug veikiau, šokau vaikų diskotekoje, maudžiausi, žaidžiau žaidimų aikštelėje, visiems šypsojausi ir mojavau, zyziau, miegojau, iškritau iš savo lovos, nedaviau gimdytojams ilsėtis, gėriau daug sulčių, buvau fotografuojama ir nenorėjau, kad atostogos pasibaigtų.

Bet pasibaigė. Kol laukiu kitų, rodau nuotraukas.

Močiutė, senelis ir kiti Babausiai

Kas su manim draugauja, tai jau niekam ne paslaptis, kad mėgstu piešti. Darželyje - tai, ką liepia, namuose - ką tik noriu. Tai va, kad niekur niekas nedingtų, pasidalinsiu savo meno kūriniais. Nupiešiau močiutę, senelį, o po to - tėtį ir Babausį. Kas pažįsta mano tėtį, nesunkiai atskirs, kas kuris:)

Ir, beje, mėgstu ne tik piešti, bet ir šokti. Lankau šokių būrelį daržiuke ir turiu graaaaaaaaažų sijoną, kuris nuostabiai sukasi. Pasigiriu, pasirodau:

Kalbos kertelė numeris trys

Tęsiame rubriką:

- Mamyte, įkišk savo akį į butelį, pažiūrėk, kokios spalvos gėrimas.

***

- Tėti, ateik į mano pasaulį (taip kviečiu ant savo žaidimų kilimo)

***

- Tėti, tu man nežiūrėk į akis.

***

- Man labai garsiai groja muzika į burną (perliukas išsprūdo festivalyje, prie scenos).

***

- Uoj, balerina atsirūgo! (be jokios gėdos veide pasakė jaunoji Urnikaitė, lakstydama po namus ant pirštų galų)

***

Pokalbis tarp manęs ir tėtės:

Tėtė: Ar žinai, kad vaikams negalima gerti alaus?

Aš: Ne, nežinau.

Tėtė: Pirmąkart girdi?

Aš: Negirdžiu.

Pokalbio pabaigos vaizdas: mama ir tėtis raitosi susiėmę už pilvų iš juoko:))

***

Mama: bėgam žiūrėt krepšinio, lietuviai žaidžia.
Aš: bėgam greit, turbūt jau pralošia.

***

Mama: nemėtyk knygutės, ji verks.
Aš: neverks, ji neturi akyčių.

***

‎"Kada aš pakosėju, tai man visas užpakalys dreba"

A-T-O-S-T-O-G-O-S!

Per savo negausius gyvenimo šioje Žemėje metus, be abejo, esu girdėjusi žodį "atostogos". Bet iki šiol tai būdavo tik žodis, kuris dabar dar tapo ir jausmu. Mama man pasakojo: atostogos negali tęstis visada, nes tada jos bus ne atostogos. Atostogos nutinka tada, kai yra nuo ko pailsėti. Priverstinių atostogų niekas nenori ir nelaukia, nes jos ateina tik kartu su liga arba atleidimu iš darbo.

Taigi, Urnikai susiruošė pasinaudoti proga tada, kai jau norisi: mama ir tėtis pagaliau pribrendo pailsėti nuo darbo, aš - nuo prievolės eiti darželin. Nusprendėm nuo to, ką daryti reikia atsipūsti tris savaites ir veikti tik tai, "ką norime".

Jei atvirai - nerealus jausmas. Mamytė pagaliau kasryt nebelekia prie kompiuterio ir su juo nebeužmiega, tėvelis savo "REC" mygtuką paliko ofise, aš ilsiuosi nuo kovų su darželio draugu Giriumi ir griežto tos įstaigos grafiko.

Miegot einu dažniausiai tada, kai jau nebeturiu jėgų pakelti žaislo, o galva svyra ne todėl, kad noriu, kad ji svirtų. Nors šiemet mums nepasisekė į atostogas keliauti lėktuvu, orais ir pramogomis nesiskundžiame.

Savaitę praleidome nuosavame namelyje Plateliuose, praktiškai ežere. Dar - pas vieną močiutę, dar - pas kitą... Nors jau beliko tik savaitė (mama kažką minėjo, kad greit apims depresija, nes pajusim atostogas artėjant prie pabaigos), bet dar turime ką nuveikti: kelsimės, kai norim, valgysim ką norim, važiuosim, kur tėčiai sugalvos, žodžiu, ilsėsimės.

O kol kas - truputis nuotraukų iš vienos bais saulėtos dienos Fazendoje.

Kalbos kertelė numeris du

Ojjjjjjj, negi ir vėl teks apgailestauti, kad mano mama nesugeba surasti laiko ir atnaujinti mano gyvenimų pasiekimų:) Nors man tai nesunku, galiu paapgailestauti.
Pasiekimų tai tikrai daug. Ypač daug jų mano leksikoje, tačiau turbūt niekam tai neturėtų būti keista. Rašau paskutinius ir pačius pačiausius:
- Mamyte tu bėk, o aš tave nušausiu.
- Ateik, aš tave apipūsiu (pasiėmus pienės pūką).
- Uoj, mamyte, mano skirmantas pasimatė (pasilenkė ir suprato, kad pusė užpakalio - nuogas).
- -Mamyte, noriu būt didelė. - Kodėl, dukryte, juk taip smagu būti mažai. - Noriu turėt krūtinę, kaip tavo.
Bėgu. Bus dar.

Kalbos kertelė

Jo, jei anksčiau mamytė su tėveliu džiaugdavosi mano pirmu dantuku, šypsena ar žingsneliu, dabar jie už pilvų susiėmę juokiasi praktiškai kaskart man pravėrus burną. Skambina vienas kitam, pasakoja, bando atkartot mano sąmojį... Tai aš dabar, kad nepamirščiau savo auksinių frazių iki savo aštuonioliktojo gimtadienio, surašau, iš ko maniškiai juokėsi.
- Mamyte, žiūrėk, aš gera esu, tu gera, tai mes abi dabar gal pageraukim?
- Tėveli, o tu esi tėvelis ar mamytė?
- Oho, koks dangus susiraukšlėjęs!!!

Vėjaraupiai...check!

Tai štai, Velykos į mūsų namus atėjo kur kas anksčiau, nei pas kitus. Pasirodo, mano draugai darželyje išvažiuojant slapta įteikė dovanėlę. Ot, gyvatės...

Nors, kol kas, turiu pasakyti, kad viskas vyksta ne taip ir sudėtingai. Taip, atrodau lyg vaikščiojantis margutis, bet savijauta nėra sudėtinga, žalsvas makijažas visai netrukdo. Nepatogumas tik toks, kad negaliu eit laukan ir susitikt su mažaisiais giminaičiais, bet laiko dar bus: Šiauliuose pas senelius atostogos numatytos iki tikrųjų Velykų...

Jei trumpai, tai laiką leidžiu nuostabiai. Visi pareidami ar ateidami atneša man lauktuvių, į darželį nereikia, kažkas nuolat manimi užsiėmęs. Tai kuo ne rojus? Čia gyvena ir du gyvi pliušiniai minkšti bei pūkuoti žaislai katinai Liolio ir Truliolio. Myliu juos sukandusi dantis, kas reiškia labai stipriai (tiesiogine to žodžio prasme).

Daug kalbu, moku viską pasakyti taip, kad aplinkiniai po to ilgai juokiasi. Tokios frazės kaip "Oj, kaip šiandien stipriai vėjas linguoja" mamai ir seneliams kelia platų juoką. Bet juk tikrai linguoja, o man labai patinka linksminti. O mano atsakymas į klausimą "Lukrecija, tu esi fyfa?" ir atsakymas "Ne, aš esu Zosė" jau seniai tapo folkloru.

Dar (nevisai švankūs variantai):

-Mamyte, gal tu jau baik sisioti, nusivalyk putytę ir einam iš čia.

- Mamytė sisioja kaip Lukrecija, o tėtis - į kitą pusę.

Kitus savo išminties perliukus pabersiu kiek vėliau, ok. Pietų miegas jau beldžias į duris...

Tradicinė fotosesija. Užgaišta paviešinti.

Ojojojojoj, kaip stipriai linguoju galva, atsitūpusi į rūpintojėlio pozą. Buvau pamiršusi, kaip mes puikiai laiką praleidome pas tetą Gretą studijoje, kur ir vėl kalendoriui fotografavome mus tris, mūsų meilę, mamos naujas raukšles, tėčio žilus plaukus, mano naujus centimetrus į aukštį...

Taigi rodau.