Kalbos kertelė numeris trys

Tęsiame rubriką:

- Mamyte, įkišk savo akį į butelį, pažiūrėk, kokios spalvos gėrimas.

***

- Tėti, ateik į mano pasaulį (taip kviečiu ant savo žaidimų kilimo)

***

- Tėti, tu man nežiūrėk į akis.

***

- Man labai garsiai groja muzika į burną (perliukas išsprūdo festivalyje, prie scenos).

***

- Uoj, balerina atsirūgo! (be jokios gėdos veide pasakė jaunoji Urnikaitė, lakstydama po namus ant pirštų galų)

***

Pokalbis tarp manęs ir tėtės:

Tėtė: Ar žinai, kad vaikams negalima gerti alaus?

Aš: Ne, nežinau.

Tėtė: Pirmąkart girdi?

Aš: Negirdžiu.

Pokalbio pabaigos vaizdas: mama ir tėtis raitosi susiėmę už pilvų iš juoko:))

***

Mama: bėgam žiūrėt krepšinio, lietuviai žaidžia.
Aš: bėgam greit, turbūt jau pralošia.

***

Mama: nemėtyk knygutės, ji verks.
Aš: neverks, ji neturi akyčių.

***

‎"Kada aš pakosėju, tai man visas užpakalys dreba"

A-T-O-S-T-O-G-O-S!

Per savo negausius gyvenimo šioje Žemėje metus, be abejo, esu girdėjusi žodį "atostogos". Bet iki šiol tai būdavo tik žodis, kuris dabar dar tapo ir jausmu. Mama man pasakojo: atostogos negali tęstis visada, nes tada jos bus ne atostogos. Atostogos nutinka tada, kai yra nuo ko pailsėti. Priverstinių atostogų niekas nenori ir nelaukia, nes jos ateina tik kartu su liga arba atleidimu iš darbo.

Taigi, Urnikai susiruošė pasinaudoti proga tada, kai jau norisi: mama ir tėtis pagaliau pribrendo pailsėti nuo darbo, aš - nuo prievolės eiti darželin. Nusprendėm nuo to, ką daryti reikia atsipūsti tris savaites ir veikti tik tai, "ką norime".

Jei atvirai - nerealus jausmas. Mamytė pagaliau kasryt nebelekia prie kompiuterio ir su juo nebeužmiega, tėvelis savo "REC" mygtuką paliko ofise, aš ilsiuosi nuo kovų su darželio draugu Giriumi ir griežto tos įstaigos grafiko.

Miegot einu dažniausiai tada, kai jau nebeturiu jėgų pakelti žaislo, o galva svyra ne todėl, kad noriu, kad ji svirtų. Nors šiemet mums nepasisekė į atostogas keliauti lėktuvu, orais ir pramogomis nesiskundžiame.

Savaitę praleidome nuosavame namelyje Plateliuose, praktiškai ežere. Dar - pas vieną močiutę, dar - pas kitą... Nors jau beliko tik savaitė (mama kažką minėjo, kad greit apims depresija, nes pajusim atostogas artėjant prie pabaigos), bet dar turime ką nuveikti: kelsimės, kai norim, valgysim ką norim, važiuosim, kur tėčiai sugalvos, žodžiu, ilsėsimės.

O kol kas - truputis nuotraukų iš vienos bais saulėtos dienos Fazendoje.