Tai štai, Velykos į mūsų namus atėjo kur kas anksčiau, nei pas kitus. Pasirodo, mano draugai darželyje išvažiuojant slapta įteikė dovanėlę. Ot, gyvatės...
Nors, kol kas, turiu pasakyti, kad viskas vyksta ne taip ir sudėtingai. Taip, atrodau lyg vaikščiojantis margutis, bet savijauta nėra sudėtinga, žalsvas makijažas visai netrukdo. Nepatogumas tik toks, kad negaliu eit laukan ir susitikt su mažaisiais giminaičiais, bet laiko dar bus: Šiauliuose pas senelius atostogos numatytos iki tikrųjų Velykų...
Jei trumpai, tai laiką leidžiu nuostabiai. Visi pareidami ar ateidami atneša man lauktuvių, į darželį nereikia, kažkas nuolat manimi užsiėmęs. Tai kuo ne rojus? Čia gyvena ir du gyvi pliušiniai minkšti bei pūkuoti žaislai katinai Liolio ir Truliolio. Myliu juos sukandusi dantis, kas reiškia labai stipriai (tiesiogine to žodžio prasme).
Daug kalbu, moku viską pasakyti taip, kad aplinkiniai po to ilgai juokiasi. Tokios frazės kaip "Oj, kaip šiandien stipriai vėjas linguoja" mamai ir seneliams kelia platų juoką. Bet juk tikrai linguoja, o man labai patinka linksminti. O mano atsakymas į klausimą "Lukrecija, tu esi fyfa?" ir atsakymas "Ne, aš esu Zosė" jau seniai tapo folkloru.
Dar (nevisai švankūs variantai):
-Mamyte, gal tu jau baik sisioti, nusivalyk putytę ir einam iš čia.
- Mamytė sisioja kaip Lukrecija, o tėtis - į kitą pusę.
Kitus savo išminties perliukus pabersiu kiek vėliau, ok. Pietų miegas jau beldžias į duris...
