Darželio ir Kalėdų reikalai.

Pradėjau nuo savo darbelių parodėlės vaizdų, bet šiaip tai noriu šiek tiek parašyti apie reikalus darželyje, kad po to nebūtų jie pamiršti. Tai va, su šiuo reikalu man sekasi visai neprastai, prie gyvenimo pokyčių jau baigiu priprasti. Auklėtoja, kalbėdama su mama, vis kartoja žodį "adaptacija".

Daržely tikrai yra ką veikti, be to, jau susiradau savo chebrą. Būna, dainuojam, šokam, bet dažniausiai - žaidžiam. Valgyti duoda taip pat neblogai, bet su tėčio gamintu maistu nepalyginsi. Todėl stengiuosi nepersivalgyti, girdėjau, kad ateityje man prireiks gražios figūros...

Tiesa, nors ne itin gerai suprantu dienų skaičiavimus ir atskirus jų pavadinimus, bet man labiausiai patinka penktadienis. Tada mama mane vakare vežasi pramogauti, dūkti, susitikti su draugais ir t.t.









Jei leisit nukrypti šalin, tai pas mus namie jau papuošta eglutė. Su disko kamuoliais ir paukšteliais. Blyksi lemputės. Mama su tėčiu vis kalba apie mistinį dėdulę, kuris man kažkada atneš dovanų, bet kol kas jį matau tik per televizorių, įvairiose reklamose. Kadangi reklamos ne visai tiesa, tai ir jis gali būti kažkur kitur, tik ne čia. Svarbu, dovanas laiku paliktų.

Blemba (taip, čia pirmas mano išmoktas keiksmažodis), man patinka Kalėdos. Jei ne eglutė ir tas raudonai apsirengęs diedas su barzda, manyčiau, kad jos pas mus namie trunka ištisus metus...

Beje, dar nesulaukusi dviejų jau tapau žvaigžde.

Nesigiriu, ne, tik konstatuoju faktą...;) Šis žurnalo "Žmonės" tiražas buvo išpirktas akimirksniu: tėvų, senelių, draugų...

O štai, kaip aš su draugu atrodau fotosesijoje:

Dideli vaikai moka daugiau, bet rašo rečiau

Ką jau bekalbėt, esu didelis vaikas. Ir be galo laimingas. Va, beveik lygiai prieš mėnesį išaugau iš kūdikystės ir gyvenime atsirado tiek pasikeitimų, kad nebespėju prisėst pasipasakot. Pasaulis per greit sukasi.

Nors papasakot visko neturiu laiko, bet parodyt užtat galiu. Pirmiausia - gimtadienį. Jau antrą. Šventėm kaip ir pernai - ten, kur įdomiausia - X-Planet. Buvo draugų, gavau dovanų, išeit nenorėjau.

Deja, gimtadieniai turi vieną labai didelę bėdą. Bet kokio amžiaus žmonėms. Štai man, jie per greitai baigiasi. O pavyzdžiui mamai, kuri čia prieš berods savaitę turėjo minėti savo 30-metį, norisi, kad jie lėčiau ateitų arba greičiau pasibaigtų. Tai ir sakau, visi mes kitokie, visi mes skirtingi.

Kūdykystės rudenį švenčiau vasaroje

Daugelis man pavydi nemokamų keliavimo galimybių. Sakyčiau, visai legaliai, nes keliauti už dyką svajoja visi mirtingieji. Tačiau kuomet išaušta kūdykystės ruduo (Afrikoje atšventėm mano metus ir vienuolika mėnesių) ir į užpakaliuką vis dažniau baksnoja mintis, kad šios atostogos - paskutinės tokiomis idealiomis sąlygomis, imu norėti grįžti į kūdikystės pavasarį ir padaryti taip, kad mama dar ilgai neitų į darbą.

Ir tada į atostogas skraidytume kada tik panorėję...

Bet yra kaip yra, nesigadinkim nuotaikos.

Taigi, praėjusią savaitę su tėčiu (dabar draugiškai jį šaukiu "Edučiu) ir mama (kai supykstu - "Guga") griebė mane bei lagaminą ir taip visi trys mylimiausi žiemos depresijas iškeitėm į vasaros malonumus. Drąsiai sakau - ten, Egipte, Rojus ne tik galintiems visą parą nemokamai maukti alkoholinius gėrimus ir gauti viską kitką, kas galėtų būti įskaičiuota. Vaikams ten kasdien ledai, saulė, valgis kai tik užsimanai, sūri jūra kurią gėriau ir laižiau, vaikų kambariai, baseinai, tėtis su mama šypsosi, žodžiu - tikrai gerai.

Kas mane ir mano gimdytojus stebino bene labiausiai - tai Egipto vietinių beribė simpatija mažiems vaikams. Jie man dainavo kai valgiau, rodė fokusus kai atsibusdavau, skynė gėles kai eidavau pro šalį, šypsojosi ištisą parą... Žodžiu, nors vyrai ir ne itin išvaizdūs, bet jų dėmesys stebina. Jei taip kuriai suaugusiai moteriškaitei būtų - galėtų iškart užsidėt karūną ir galvoti, kad tapo karaliene. Bet suaugusioms jie dėmesio skirti negali, nes jos svetimos, o tai draudžia religija. Kaip ir vogti, todėl daiktus saugojome tik nuo kaimynų rusų.

Vieną dieną jūron plaukėme laivu. Mama su tėčiu pasikeisdama "snurglino" (kad nepamirščiau ir jei nežinot, tai čia yra toks paviršinis plaukiojimas su akvalangu ir vamzdeliu, kai pakišus galvą po vandeniu gali susipažinti su žuviuku Nemo ir visais jo kolegomis). Prie laivo siūbavimo teko priprasti, nes jis kiek skiriasi nuo to, kaip mane supa mama. Bet pripratau ir net pavyko numigti, reiškia, viskas gerai pasisekė ir į žemę vėl grįžome laimingi ir patenkinti naujomis spalvingomis pažintimis.

Žodžiu, veikti ten buvo ką, sakyčiau teisingiau būtų teigti, kad nebuvo kada nieko neveikti. Maistas skanus, ir jei ne laiko skirtumas, kai keldavausi 4:30 ryte, būtų išvis viskas liuks (man buvo liuks keltis tada, kai jau miego nesinorėjo, tik bėda, kad tėtis su mama tik neseniai užmigę būdavo).

Temperatūra dieną būdavo apie 35, naktį - apie 27, todėl dabar jaučiuosi visiškoje Laplandijoje ir kasdien prisimenu, kad tikiu Kalėdų seneliu, jo laukiu, todėl žiema baigsis greitai.

Va mano vasaros žiemą galerija: