WOOOHOOO!

Šiandien yra TA diena, kai aš žengiau pirmus nepriklausomus savo žingsnius. Laikykit ryšį, pratęsimas - netrukus :D

O niekas ir nesakė, kad bus lengva...

Tai štai kas: tas daiktas, kur buvo nuo anksti iki labai vėlu šviesu ir saulė švietė, berods, baigėsi. Paretinom buvimus lauke, pasimaudymus ežere (vos pagavau kabliuką ir še tau kad nori...)

Tačiau galiu truputuką pasidžiaugti, kad jau nebereikia momentaliai permirkti sūrime vos išėjus pro duris, maukšlintis kepurių ir akinių nuo saulės, o gyvenimas tik tęsiasi. Jei teisingai supratau savo gimdytojus, tai planuojame kelionę prie jūros, o po to gal net ir vėl kur skrisim paskraidyt su "viskas įskaičiuota" arbūzais ir vafliukais ledams.

Taigi, kaip matote, skųstis neturiu dėl ko. Nebent tik dėl kelių pastarųjų neramių naktų, kada ne tik pati nemiegu, bet ir kitiems neduodu. Bet mama ir tėtis supranta, kad dantų dygimas (ir dar tokio kiekio vienu metu - jau turiu septynis) yra ne kokios ten linksmybės, todėl savo dantis sukandę keliasi rytais pajuodusiais paakiais ir truputį dirbtinai patempta šypsena. Ką darysi. Kaip mama mėgsta kartoti - "o niekas ir nesakė, kad bus lengva".

Galime tik pasidžiaugti, kad ne vien aš keliu problemas naktimis. Milijonai kitų kūdikių, kaip mano mama yra gūglinusi, jų taip pat prisigalvoja;) Bet daugiau mūsų namuose - jokių bėdų (tuk tuk tuk į medį).

Galūnės ir toliau sėkmingai ilgėja (tarp jų ir plaukai), raumenys stiprėja, skorpioniškas charakteris ryškėja. Namuose pilnėja žaislų, ant grindų mažėja trupinių. Juos surenku aš (didžiausias šiuo metu namų sanitaras), ne kas kitas. Paragauju. Kartais būna visai nieko...:)))

Apie vaikščiojimą. Vaikščioti aš dar nemoku. Moku bėgioti. Aplink arba TEN. Paimu vieną tėtės arba mamos kroksą ir nešu TEN. Tai yra kitur. Galvojat, lengva nepavargt? Klystat. Tiesa, viską vis dar darau įsikibusį į vieną mamos ar tėčio pirštą. Jei netyčia pamirštu įsikibti, tai normaliai nieko nelaikoma pastoviu jau visai nemažai laiko. Kai prisimenu, kartais, būna ir nukrentu. Bet tai ne pirmas ir ne paskutinis kartas :D

Ir kai kas pabaigai. Mano tepu tepu. Vežimai skirti stumdymui, o ne kūdikių vežiojimui, tiesa?

Du moliūgėliai

Nuotrauka iškalbingesnė už tūkstančius pasakojimų, arne?

Dar vienas pirmas kartas!

Achtung, achtung!!! Šiandien pirmąkart maudžiausi ežere!!! Jei būtumėt matę, kaip man patiko tą daryt, neklausinėtumėt, kodėl kiekvieno sakinio pabaigoje prikraunu tiek šauktukų:)

Mama sakė, leis dar ir dar. Prižadėjo. Ne tik leisti, bet ir nuvežti pabandyti tą patį padaryti jūroje. Dabar niekam kitam neturiu laiko. Nes laukiu. Laukiu. Laukiu. Maudynių ir jūros. Kad ir kas tai bebūtų...

Ar jau minėjau, kad vasara man patinka labiau nei žiema??? :) Nes čia dabar yra labai daug ką veikti.

Beje, ką dar labai norėjau papasakot: laiko vakarais kartais randu... bernams. Jo vardas Augustas, jam 10 mėnesių, su juo kartu teškenamės fontanuose. Neblogas kadras, bet nei pirmas, nei paskutinis (tai jau tikrai).

Kol kas tiek. Iki kito!

Turinys mano rankose: pagal mamą ir močiutes

Įdomus dalykas, pagalvojau. Toks keistas atsitiktinumas, verčiantis susimąstyti apie tai, kaip laikas nuo laiko keičiasi vaikų auginimo ypatumai. Vėl kalba eina apie maistą:) Štai, pavyzdžiui, aš drąsiai galiu save laikyti neėdriu kūdikiu. Iš ryto pavalgau košės, po to ten kokias kelias nedideles mamos gamintas tyreles, prieš miegą - pienelio arba dar košės. Bet štai kai būnu pas vieną arba kitą močiutę, viskas nutinka kiek kitaip.

Dabar ir papasakosiu kaip.

Nežinau kodėl (todėl ir spėju, kad čia kalti tie metai atgal arba to meto knygos apie vaikų auginimą), bet mano močiutėms atrodo, kad kūdikiai NUOLAT turi rankose laikyti kažkokį valgomą dalyką. Kaskart vis girdžiu, kaip mamai sako: tai gal dabar duokim kokį agurką Lukrecijai pakramsnoti? Ne? Ooo, tada turiu lašinukų, pabandom? Beje, neseniai nuskyniau obuolių, tai gal atpjausiu vaikučiui skiltelę?

Ir taip nuolat. Tik kai mamos šalia nebūna, tai manęs nieks nuomonės neklausia. Prašau, nepagalvokit, kad aš nemėgstu agurkų, lašinių ar obuolių! Ne apie tai kalba. Bandau padiskutuoti apie patį principą - kodėl vyresnieji galvoja, kad kūdikis be perstojo turi kažką turėti burnoje?

Juk man tame tarpe reikia pagriaužti ir žaislų, ir kartais kokią šiukšlikę, rastą ropojant grindimis, ir savo pirštukus, ir lovos kraštą...

Taigi - kas supranta šituos dalykus ir žino atsakymus - nepatingėkite pasidalinti išmintimi. Gal mano mama tikrai daro klaidą kas dvi minutes nebrukdama man visokiausių šaldytuvo gėrybių, o aš - geriau jau eidama pačiupinėti pasaulio užuot kišdama burnon viską, kas valgoma?

:*

Linkėjimai Šiauliams, tiksliau mylimiausiems seneliams ir proseneliams, kurie kasdien vis atsidaro mano dienoraštį ir tikisi pamatyti kažką naujo. Retokai pastaruoju metu jiems pasiseka, todėl norim atsipirkti bučkiais. Myliu jus visus LABAI LABAI (didžiosiomis raidėmis)!!!

Beje, noriu garsiai pasigirti, kad burnoje turiu naujienų. Tiksliau, net tris! Taigi, mama padėjo suskaičiuot, kad išvis jau turim net penkis dantis. Dabar tautosaka, kuri byloja apie dantų nešiepimą man negalioja. Kol kas. Nes visiems tik šiepiuosi, rodausi, demonstruojuosi... Tik fotografuot kol kas savo naujienų neduodu. Kas norit - pamatykit gyvai. Negaila.

O kol kas reikia pasakyti, kad pirma mano gyvenimo vasara duoda džiazo. Pavyzdžiui vakar pavėsyje buvo plius 34. Ir taip jau antrą mėnesį!!! Aš tai nesiskundžiu, tik miegoti sunkoka. Ir keliauti automobilinėj kėdutėj, žinoma. Todėl su mama sukamės kaip išmanom. O tėtis mus myli savo išradingumu:



Taip, taip. Mūsų balkone dabar kaba hamakas. Jame supamės ir skaitom knygas. Ispanai tai berods vadina "manjana" :))))