Fengšui pagal Lu

Plaukuose košė, tarpupirščiuose vištiena, lovoje - sūris, kampuose žaislai, per pusę svetainės - žaidimų kilimas, per pusę miegamojo - lova, per daugiau nei pusę spintos - mano drabužiai.

Dabar tokia yra tvarka namuose pagal Lu.

Nesusipratimu arba bergždžiu reikalu vadinu mamos pastangas sukrauti žaislus į dėžę ir šlapia servetėle išžvejoti iš tarpupirščių mano jau sausu tapusį davinį. Kas iš žiurkėno žandų vagia jo maisto sankaupas? Vava, nevokit ir manųjų...

Tiesą pasakius, ne tik mūsų namuose dabar visas fengšui priklauso nuo mano norų ir užgaidų. Mamos ir tėtės gyvenime - tas pats. Štai mama vis dar vaikšto be pedikiūro, o tėtis - be gyvybės draudimo (ir čia tik smulkmenos). Tiesiog kol kas jie jau priprato sau nepriklausyt. Apie tai gimdytojai mėgdavo paskaitinėti žurnaluose kol manęs dar nebuvo, tačiau, kaip dabar paaiškėjo, net nenumanė, jog žurnalai kartais rašo tiesą. Retai, bet rašo.

Šiandien mama perskaitė Jurgos Šeduikytės interviu ir į savo kietąjį diską įsirašė labai teisingą frazę: "Dar neturintys vaikų žmonės galvoja, kad atsiradus kūdikiui gyvenimas baigiasi. Netiesa. Gyvenimas tik prasideda". Teta Jurga teisi. Su manimi gyvenimas kur kas prasmingesnis. Net ir nieko neveikiant.

Tai štai, kodėl aš pradėjau nuo fengšui ir baigiau Šeduikyte. Dėl to, kad nesiseiliojant galiu teigti, jog tokie namai, kokie jie yra dabar, čia dar niekada nebuvo - pilni ne tik trupinių, žaislų ir kūdikiškų pribombasų, bet ir krykštavimo, džiaugsmo, švelnumo, draugų ir šilumos (dabar dar futbolo, bet šitas neilgam).

Tiesa, vos nepamiršau. Turiu naujieną - būdama taške A aš jau visai paprastai keturiomis (ne šliaužiant, o ropojant) pasiekiu tašką B. Galėčiau sudalyvauti net kūdikių lenktynėse! Tereiktų man kitame stadiono kampe parodyti mobilųjį telefoną arba televizoriaus pultelį ir, neabejoju, kūdikio-čempiono titulas jau mano. Kas žino, kada šis įvykis vyksta mūsų kaime? Noriu dovanų.

Dar vakar fazendoje išbandžiau naują baseiną. Fucking awesome! Nepasigailėjom 8,99 lt paaukoję tetulei maksimai. Kadangi girdėjau, jog orai tik gerės užleidžiu mamai kompiuterį šeimos pramogų paieškoms. Jūra? Platelių ežeras? Koks nors užsienis? Hm... sunkus tas suaugusiųjų darbas apsispręsti.

Beje, jei dar trumpai, tai šio mėnesio rimčiausi kol kas planai yra:

-ilgasis Mindauginių savaitgalis toli nuo namų,
-Kauno zoologijos sodas
-Šokiai festivalyje Positivus@Salacgriva. Mamos pilve apkeliavau tris festivalius, laikas sužinoti, kaip bus išorėje. Kas numanot - papasakokit;) Kas norit jungtis - skambinkit mano mamai.

Bučkis.

Panika na karable

Šiandien taip gavosi, kad miegojau iki 8.30. Pirmą kartą gyvenime ir net neįsivaizduoju kodėl. Tėvai nuo pat ryto lengvam pasimetime (ir ne tik dėl vakar Joninių, kurias atšventė kaip Arvydines). Be to, mamai net teko pergyvenant tikrinti, ar aš vis dar kvėpuoju, tai supraskit, kokiam šoke ji buvo žiūrėdama į laikrodį.

Be to, vakar tapau vienu kartu labiau savarankiška - pati išmokau pavalgyti, t.y. jau visai užtikrintai tvirtai moku laikyt savo buteliuką. Ir čia, esu tikra, tik genai kalti:)))

Būsiu trumpa, nes šiandien netvirtadienis. Tėtis taip sako, kad ir ką tai bereikštų...

Stiprybės jums visiems tokią nestiprią dieną.

Geros naujienos po vieną nevaikšto

Turiu nemažai gerų naujienų. O tai, kaip sako mama, dažnai kitus nervina. Kaip rašo mūsų kaimynas Laurynas, "jei dar kartą gimčiau, tai norėčiau gimt tokioj šeimoj kaip Lu, kur nuo mažų dienų pratinama prie gerų dalykų". Mama, perskaičiusi šią frazę Skype, prie pabaigos trumpai nutilo, sukikeno, o po to pasakė: "taip, taip, dėdė kalba apie mūsų keliones, žaidimus, knygų skaitymą, grūdinimąsi, didelį ir smagų bendravimą... Aišku, kažką nutylėjo... Bet kuriuo atveju, ir aš kol kas esu laiminga, kad gimiau čia, o ne kitur. Tai didžiausia šiandien dienos naujiena - mokėti įvertinti tai, ką turi.

Tai va. Žodžiu, namuose vyksta keisti dalykai - mama internete atidarinėja Lu-shop`ą. Kas tai yra? Vieta, kur maniškė ir kitos mamos galės pardavinėti kūdikiškas gerybes. Aišku, čia ne koks "worldwide" reikalas, bet užtat visiškai nieko nekainuojantis.

Reikalo pradžia - ČIA!

Norinčios dalyvauti turgelyje, drąsiai ir nieko nelaukdamos kreipkitės į mano mamytę slaptažodžių. Kaip bonusą prie prisijungimo kodų gausite ir dešimt karmos taškų į savo sąskaitą. Galvojat, neverta?

Lu-shop`e galima prekiauti viskuo - drabužiais, daiktais, pienu, daržovėmis, savo kūnu (juokauju), paslaugomis, vaivorykštėmis, atostogomis ir tt. Vokietijoje žmonės tai, ko nebereikia meta pro langus. Čia kur kas paprasčiau - ir po langais vaikštantys gyvi lieka ir pasiderėt galima;)

Kitos geros naujienos yra tos, jog visai netyčia (o gal biški ir tyčia) laimėjom bilietus į filmą ir į Kauno zoologijos sodą. Į filmą dar neisim, užtat zoologijos sodo žvėris už kudlų būtinai nuvažiuosim patampyt. Pamenat, sakiau, kad mano knygose gyvūnai yra kažkokie kostminiai ir tikrovėje neatpažįstami? Tai va - atsirado proga šį faktą patikrint. Tą ir padarysim. Artimiausiu metu.

Dar gerų naujienų? Iš savo ir iš savo amžiaus draugų PMS`inio elgesio triukų sprendžiu, kad tiek man, tiek ir jiems vėl atėjo dantų dygimo metas. Turbūt jau kartojuosi, bet žinokit - kūdikių gyvenimas ne tik šiltu pienu, žaislais ir visada šalia esančia mama klotas...

Esu įsitikinusi, kad turiu ir dar teigiamų žinių (kas šiuo metu pasaulyje, o ypač Lietuvoje yra retas reikalas, nekalbant apie futbolą ir kol kas mūsų namus šypsenomis puošiančias olandų pergales), bet mano mažoj galvelėj informacinės erdvės kiekis labai ribotas, todėl apie jas - kitą kartą.

Taip pat pranešiu ir apie tai, kaip mano mama ruošiasi dalyvauti mitinge už motinų teises ir toliau apipirkinėti mus padoriose drabužių ir maisto parduotuvėse ir neelgetauti prie bažnyčių;)

Dabar turiu užleisti mamai kompiuterį, nes atsirado nauja iPhone versija. Garbė dėdulei apple.

Love.Peace.Unity.

Mamos norai - tiesiai Dievui į ausį (šonkauliukų pavidalu:)

Taip pat paprastai ir greitai iš pelenės virstama priencese, kaip iš vegetarės - šonkauliukų mėgėja. Tuo metu kai mama jau skundė mane visoms nevalgymo tarnyboms, dar nežinojo, jog praėjus vos dienai po to aš nieko daugiau neveiksiu, kaip tik griaušiu tuos sultingus mėsyte aplipusius kauliukus.

Štai todėl mama jau beveik dvi dienos šokinėja iš džiaugsmo ir dainuoja kažkokias nelietuviškas dainas. Tuo suaugusieji ir skiriasi nuo mūsų, kūdikių - jie moka daug daugiau triukų savo laimei išreikšti.

Tiesa, bėda po vieną nevaikšto:)

Negana to, kad dabar visos mano tyrelės jau yra maišomos su mėsa, o saldumynų skonį jau beveik pamečiau iš savo receptorių žemėlapio, mama pradėjo dar vieną akciją, kuria siekiama atpratinti mane nuo valgymo naktimis, o po to, turbūt, ir apskritai nuo kėlimosi tada, kada visai nebūtina keltis. Dėl to šiandien naktį aš, mama, tėtis ir greičiausiai dauguma kaimynų miego turėjo daug mažiau nei įprasta. Bet tai ką, kaip sakoma, gerais norais pragaras grįstas... Jei mano mamai akcija pavyks - pažadu kompensuoti miego stoką ir mamai, ir tėčiui, ir, žinoma, kamynams:)

Beje, jau kažkelinta diena geriu tik šviežiai spaustas vaisių sultis. Nebe kūdikių arbatą. Ką tai reiškia? Ogi tai, kad aš jau esu kūdikystės pilnametystėj...Ir po šimts, kelinta diena aš kalbu tik apie maistą????

Taigi dabar, atsiprašau, futbolas. Šventas reikalas. Slovakija - Paragvajus.

Apie meniu ir jo įtaką užpakalio dydžiui

Šiandien mano mama visai lygioj vietoj trumpina sau gyvenimą. Sako, gal turiu mitybos sutrikimų, nors žmonės, pažvelgę į mano didžiulius žandus, tuo nė už ką nepatikėtų. Ir kuo aš kalta, kad mane purto (tikrąja ta žodžio prasme) nuo visokių ten triušių, veršienos, vištienos kvapo, taipogi - ir nuo daržovių spalvų?

Valgau tik pienuką, košę, vaisių tyreles, daugų daugiausiai, kas pretenduoja į daržoves - šiaip ne taip pakenčiu moliūgus. Užtat geriu natūralias obuolių, burokėlių arba morkų sultis, valgau cielas žemoges (šiandien suvartojau dar kokį 20), neatsisakau persikų, bananų, vaikiškų sausainių...

Sakysit, mažai? Mamai neramu tik dėl mano daržovių abstinencijos ir vegetarizmo. Sako, kiek aš galiu gyvent ant saldumynų? Grasina, kad jei taip ir toliau, tai va, turėsiu tokią šikną kaip toj nuotraukoj viršuj. Jei mokėčiau, sukalbėčiau rožančių, kad tokios šiknos ir liktų tik Amerikoj.

Pagūglinau internetinėj spaudoj ir ten informuoja, kad 4-6 mėnesių kūdikiai jau turi valgyt daržovių tyres (veeeeee), mėsą ir žuvį (o tai kodėl mama man neleido palaižyt lašišos???), 5-7 mėnesių turi mėgti kruopų košę, vaisius ir vaisių sultis (ahahahahaha), o jau nuo 8 - ir jogurtą. Nors mano gydytoja jį rekomendavo dar anksčiau.

Aišku, jei visokios tetos grūs man lašišas, močiutės - keptą duoną su česnakais, greitai nebetilpsiu ne tik į savo mylimus džinsus bei sukneles, bet ir į man naujai šiandien nupirktą maudynių kubilėlį: (kaip visad mėgstu pasidemonstruot, nes va jau kokia didelė, vonia jau man liko gili senovė...)



Taigi, motin, tu man baik grūsti tas bjaurybes ir prasimanyk gyvenimo (kada paskutinį kartą dareisi pedikiūrą?)!

p.s. matau, ji jau verda burokus. Kažkam netrukus turėtų paleisti vidurius :))))

D`oh...

Tai štai, atlaikėm vakar ir fejerverkus, ir faktą, kad dovanų buvo daug ir gražių, bet visos - ne mums... Pasilinksminom neblogai, viena teta net bandė man įsūdyt lašišos. Tačiau kai tos tetos žvilgsnis susidūrė su mano mamos, ji staigiai pasakė, jog pajuokavo ir supranta, kad parūkytas žuvis ragauti man dar ankstoka. Dabar mano topas yra mamos virti ant garų moliūgai ir cielos žemogės. Vakar suvalgiau apie 20. Šiandien turbūt teks kovoti su burokais.

Grįžtant prie įspūdžių - linksma buvo tiek, kad važiuojant namo mašinoje nusprendžiau nekovoti su Jo Didenybe Gyvenimo Džiaugsmu ir sutikau pasimatyti su Dėdė Miegu. Trumpam, nes kai tėtė su mama bandė lovytėje nurenginėti mano šventinį supermeno kostiumą, vėl įsijungė darbinis rėžimas ir tada jau priverčiau saviškius pažiūrėti iki galo, kaip futbolo čempionate (dabar pas mus namie tv kitko ir neberodo, net Teletabių) sužais Urugvajus ir Pietų Afrikos Respublika. Susidomėjau reikalu, kai vartininkas gavo raudoną kortelę beigi buvo išspirtas iš aikštės. Ir tada Urugvajus laimėjo 3:0.

Visi ėjom miegot, o po to nuo milijardo įspūdžių ir visokių ten fejerverkų sugebėjau naktį atsikelt gal kokius penkis kartus. Ryte visi nebuvo itin patenkinti, bet situaciją žaibiškai patvarkiau: pirmą kartą priešpietinį miegą pamiegojau ant pilvo.

Ir va - kiek džiaugsmingo juoko mamai ir tėčiui sugebu sukelti paprasčiausiais kūdikiškais triukais...:) Ir, nerimo, žinoma. Nes kasdien vis labiau moku išlipti iš savo lovos ir stotis, eiti, bėgti.

Ta proga mano mama dabar sėdi internete ir intensyviai ieško geriausio draudimo:)

Beveik pirmokė:)

Tai ką, galit mane pasveikint, vakar atlaikiau pirmą pamoką savo gyvenime. Muzikos. 30 minučių. Be nei vieno ožio!

Aš ir mano draugė Emilija buvom mamų nutemptos į Kindermusik mokyklėlę, kur žaidėm, dainavom, šokom ir graibėm vieni kitiems už nosių.

Kaip suprantu, toks dabar tas gyvenimas, kad mamos nori mus kuo greičiau užauginti. Penkių mėnesių užmauna džinsus, šešių išskraidina į atostogas užsienin, septynių jau nuveda į mokyklą.

Kokie įspūdžiai? Neblogi, tikrai. Tik nesupratau, kodėl viską dainavom angliškai. Old McDonald had a farm, ija ija ou... Nesam baisios nacionalistės, bet mama galvoja, kad pageidautų pirmiau išmokint mane dainuot lietuviškai, o po to jau tegu būna kad ir orangutangų kalba... Patiko "instrumentai", su vienu iš jų priverstinės skyrybos buvo itin sunkios.

Kolegos susirinko labai įvairaus amžiaus - nuo dviejų mėnesių iki metų. Tad buvau per viduriuką. Teta mokytoja irgi atrodo lyg žinanti ką daro. Mamos patenkintos. Žodžiu, belieka dar sulaukti atvirų durų dienos kitoje - Yamaha - muzikos mokyklėlėje, tada palyginti ir nuspręsti, kurią lankyti. Mama sako, kad bet kuriuo atveju vieną iš dviejų išsirinksime...

Taigi, diena veltui nepraėjo, tas tai faktas. Šiandien irgi, tikiu, nepraeis - vakare važiuojam į vaikų balių. Mano draugui Deividui sukanka treji. Jo tėtis garsiai prižadėjo, kad bus fejerverkų.

Sugrįžimas iš Rojaus

Štai jau kelios dienos esu priversta pasitenkinti vos 20 laipsnių šiluma ir blankiau geltona lietuviška saule. Atostogos, pasirodo, turi ir minusų, o didžiausias jų - kad kažkada vis tiek pasibaigia. Tai štai, maniškes atostogas tas minusas jau ir nutiko.

Tai, ko labiausiai baiminomės, ištvėrėme pusiau miegodami, pusiau veldami priešais mus sėdinčioms tetoms šukuosenas. Kalbu apie skrydį lėktuvu, kuris mums, kūdikiams, trunka truputį ilgesnes tris valandas nei suaugusiems. Bet viskas sekėsi puikiai, nes turėjau progą visiems parodyti savo dar dažais kvepiantį pasą, o kas visų geriausia (kuo ypatingai džiaugėsi mano mama su tėčiu) - tai, kad su kūdikiu visur turi legalią teisę eiti be eilės.

Be to, paremontuotame mūsų Vilniaus oro uoste yra du fantastiški kampeliai - ryškiai geltonas mamos ir vaiko kambarys bei duty free shop`ai, kuriuose piiiiilna įvairių spalvingų daiktų ir žaislų. Štai kodėl į lėktuvą lipau puikios nuotaikos ir jau apypilnė įspūdžių (nors man toj parduotuvėj taip nieko ir nenupirko).

Viešbučiu Kretoje irgi nesiskundžiu. Vaikų baseinas tinkamo gylio, aplink daug spalvingų gėlių, kurias visas reikėjo patampyti ir pausotyti, paragauti, restorane gavau arbūzų ir vaflių, į kuriuos jau suaugusiais tapę kūdikiai dedasi ledus. Tačiau paaaats geriausias daiktas, kurį radau Kretoje buvo šiluma. Man, užaugusiai šiltame kombinezone kai lauke minus 30, šis faktas kone labiausiai džiugino nuogus padukus ir dažniau nei betkada pliką užpakaliuką.

Miegojau puikiai, valgiau kaip visad, jokių problemų niekam nekėliau. Mama ir tėtis sako, kad esu ideali keliauninkė.

Todėl vieną dieną buvome išsinuomavę tokią juokingą skarbonkę Fiat Panda ir važiavome į visai kitą salos pusę ieškoti baltojo paplūdimio. Trys valandos į vieną pusę serpantinais padarė didesnį įspūdį nei pats Vai Beach, bet niekas nepergyveno, nors ir praleidom viskas įskaičiuota pietus viešbutyje, patyrinėjom salą ir dabar jau galim drąsiai pasigirt, kad buvom Kretoj ir ją matėm.

Susiradom ten ir draugų. Pripučiamu plaukiojimo ratu dalinomės su olande dešimties mėnesių garbane, savo baseiną skolinom penkių mėnesių estei, o vėliau susiradom fainuolį dešimties mėnesių Simoną su labai gražia sesute ir superiniais vilniečiais tėveliais. Socializacija man yra labai svarbus aspektas, nors dalintis savo daiktais jau imu nemėgti.

Dar galiu pasigirti, kad mano burnoje atsirado du svetimkūniai. Sako, jie vadinasi dantys. Mano grožiui kol kas tai nekenkia, o valgant arbūzą ir braškes tik padeda. Teks turbūt prie jų priprasti, nes girdėjau, kad jie dar ir turi savybę daugintis...

Taip pat: mačiau jūrą, ragavau košės primenančios tapetų klijus, maudžiausi duše, daug fotografavausi ir filmavausi ir labai džiaugiuosi girdėjusi, kad mama su tėčiu jau planuoja kitas keliones, nes iki dviejų metų vaikams keliauti nieko nekainuoja.

Truputis vaizdų iš mūsų rojaus:





























Didžiausias PS! Tėti, šiandien pirma TAVO tokia oficiali ir labiausiai "profesinė" diena šiame gyvenime. Tu esi mano mylimiausias vyras pasaulyje (mama norėtų, kad bent jau iki 18 metų taip ir būtų:), todėl labai sveikinu, apkabinu, apseilioju ir smarkiai užgulu. Mama ta didžia proga įpils tau 50. Aš jos paprašysiu;)