Vakar senelis grįžęs iš darbo namo trenkė naujieną - ruoškitės, rytoj bus siurprizas. Visi tuo metu namiškiai linksmai šventė dėdės mamos brolio naujienas - įstojo į Olandiją, mokysis būti daktaru. Todėl apie siurprizą prisiminė tik ryte. Ir tai ne iš karto.
Tada išėjom neveluodami ir ką jūs manot - gerai, kad pasipuošėm. Keliaujam gatve ir žiūrim senelis su balionais. Vuuuhu. Tačiau gera pradžia šįkart nereiškė pusės darbo.
Darbas prasidėjo vėliau, mat senelis mus nusivedė į fotostudiją ir man reikėjo ištverti pirmą gyvenime fotosesiją prieš visiškai nepažįstamą dėdę visiškai žaliame fone ir vienai be žaislų. Ištvėriau neblogai, netgi visai patiko.
Mama kasdien vis labiau praranda viltį, kad dukra kada nors bus panaši į ją. Nežinau, ar minėjau, jog pastaruoju metu ėmė žaliuoti mano akys (kaip tėtės), dažnas sutiktas momentaliai išgamina frazę "jo, va čia tai tėtės vaikas" ir pavadina mane Edute, o ką jau kalbėti apie mano potraukį viskam, kas šviečia, veikia ir turi kištuką į rozetę?
Gerai gerai, apie tai ir papasakosiu. Jei kas sugalvosite progų nupirkti man dovanų ar lauktuvių, nedarykite didelės klaidos ir nepirkite žaislų. Tai tik verslininkų pramanas kūdikių depresijos trumpalaikiam malšinimui, kuriuo tiki vaikų neturintys žmonės. Taigi va. Dabar mano aistra - mobilieji telefonai (mamos iPhone kaip tik šiuo metu yra suvalgytas ir nuo mano atakų ilsisi taisykloje), mobiliųjų telefonų krovikliai, DVD grotuvai, rozetės, laidai, distancinio valdymo pulteliai, kompiuteriai (ypač laptopai), automobilių prietaisų skydeliai, įvairūs mygtukai ir t.t. žodžiu, maždaug tai, su kuo taip mėgsta žaisti mano tėčio amžiaus berniukai.
Kadangi jau esu savo namų ropojimo čempionė, paduoti man nieko nereikia. Viską pasiimu pati. Dar manęs neturėdami tėtė ir mama minėtiems žaisliukams net nepagalvoję suplanavo itin patogias mano ūgio kūdikiams pasiekimui lokacijas. Girdėjau, jau planuoja tą patogumą griauti, bet kol kas tėtis sugebėjo nusukti tik dvi stalčių rankenas. Spėju, kol susiruoš viską pakeisti, rasiu naujų užsiėmimų.
Beje, vakar išmokau ploti. Na, mano kalba, tai daryti "katu katu". Dabar ir pati nenustodama ploju ir reikalauju šio gėrio iš aplinkinių. Tegu visi namai ploja. Sakiau, kad su manimi gyventi beprotiškai linksma?!
Dar išmokau pagal paskirtį naudoti savo rodomąjį pirštą. Taigi parodau "ten", tai ir reiškia "TEN". Tada reikia eiti "TEN". Viskas paprasta, užtat kaip įdomu! Lakstom po visus namus, o jei jau mane kas nešioja, tada išvis būna tik "TEN TEN TEN".
Dar esu labai laiminga pranešti, kad manęs vėl nėra namuose. Su mama atvažiavome pas senelius į Šiaulius. Tai reiškia ir vėl "daugiau galima nei dažniausiai leidžia mama", daug dėmesio ir pasivažinėjimų lauke. Aišku, čia ne mano namų miško oras, bet ką darysi. Imunitetui lavinti - pats tas!
Tikriausiai jau buvote pradėję galvoti, kad pamiršau raides arba su didele dalimi Lietuvos nutekinau savo protą svetur. Ogivagi ne. Tiesiog mano pirmoji gyvenimo vasara tokia įdomi, kad niekaip nerandu laiko panuobodžiauti prie kompiuterio klaviatūros. Ir šiandien už lango rojus, yra reikalų, tad ilgai negaišim.
Šis sezonas man be galo patinka ne tik dėl to, jog nereikia dėvėti kombinezono ir gulėti vežime kaip kokiam kirvukui. Dabar pagrindinis mano rūbas yra nuogumas. Aišku, šiek tiek mano grožio slepia sauskelnės, ahaha.
Be to, turiu progą valagyti puikų maistą be jokių ten E ir kitų šuduvudu iš močiutės daržo. Vertinant iš jo gaunamą energiją ir pridėjus tą, kurią paveldėjau iš tėvų, darausi panaši į tą beprotiškai greitai bėgiojantį daiktą iš animacinio filmuko apie nevykėlį kojotą:
Taip. Sunkiausias šiuo metu mano mamos darbas ir yra būti tuo kojotu ir mane pagauti arba bent jau pristabdyti. O mano - nuo jos pabėgti.
Turiu kelias svarias priežastis taip zbitkavoti: mama neleidžia man valgyti vazoninės gėlės lapų (kuriuos jau pati moku nušienauti), seilėti savo mobiliojo telefono (kuris man labiau patinka už tą butaforinį, kurį iš topocentro parvilko senelis), valgyti nuo žemės trupinių ir lįsti į Lolitos namą. Žodžiu, viskas, kas man įdomu - dabar NEGALIMA.
Tiesa, mamos auklėjimo metodais negaliu garsiai skųstis. Jei tuo metu kažkas tikrai jos nuomone NEGALIMA, tada staigiai patampa GALIMA koks kitas vaikiškas užsiėmimas. Žodžiu, kartais net nepastebiu, kai vietoj mamos ar tėčio telefono rankoje atsiduria pavyzdžiui kokia Žirafa Rafa. Tik nusisuk sekundei - ir BAC! Betvarkė rankose.
O tada visi laikykitės - ypač kaimynai kokią septintą valandą ryto. Jei man kažko neleidžia, kenčia visi. Tokia mano šiuometinio gyvenimo koncepcija. Kol kas koreguoti jos nežadu. Tegu visi išgirsta, kokį balsą turiu.
Bet ką jau čia, pateiksiu svarbesnių įrodymų, kad aš jau išgyvenu savo kūdikystės rudenį. Praėjusį savaitgalį mama su tėte mane paliko su seneliais Šiauliuose net dviem naktims ir trims dienoms!!! Pirmą kartą. To priežastis man neatrodė baisiai įtikinama, bet tiek jau to. Jie išvažiavo į Latviją pasitūsint. Į "Positivus" festivalį. Vieni du. Neskaitant palapinės.
Ilgai negalėjau pykt. Aštuonis mėnesius visa savo esybe slopinau mamos instinktą nusiplėšti stogą prie kokios didelės scenos kokiame dideliame muzikos festivalyje. Ir štai, istorija nutyli, iki kur tas abiejų maniškių stogas buvo nučiuožęs, bet grįžo laimingi, patenkinti, išsiilgę. Sakė, su minimaliais nuostoliais. O štai aš gavau milijardą senelių, prosenelių ir kitų giminių dėmesio. Ir nieko neatsitiko, niekas neverkė. Atvirkščiai - seneliai man leidžia daugiau nei mama. Ta prasme, leeeeeeepina:)
Dabar galvoju, kaip mamai ir tėčiui subtiliai pademonstruoti, kad išleisti juos kartą tai išleidau, bet tradicija tai tegul netampa. Man jau irgi, skaitau, laikas pradėti žinoti kaip su stogu elgtis...
Taigi jei bandyčiau apibendrinti, tai dabar mano dienos kaip šventė, kaip žydėjimas vyšnios. Kasdien vis kažkas vyšniško - tai basa ant žolytės, tai nuoga baseinėly, tai išvažiuojam, tai trumpam grįžtam, tai žemuogės tiesiai nuo krūmo, tai koks nuotykis po sofa... Ir dar daugiau visko planuojam. Laikykis, gyvenime, nes ir velnias dėvi libero...
Mama: Užimta ir neieškanti. Išdidi namų šeimininkė. Laiminga. Nerūpi jei kam nepatinka.
Tėtis: Mūsų namų Oliveris. Ir šiaip šaunuolis, pats geriausias.
Vincentas: valgantis, miegantis ir kakojantis brolis.
Aš: Lu. Mamos ir tėčio visas pasaulis.
