Vakar mama nuo pat ryto įnirtingai kažką veikė su telefonu. Kurį laiką nesugebėjo pastebėti net mano pastabų dėl pritvinkusių sauskelnių. Pasirodo, su savo drauge, irgi Gintare, mano mama kurpė planą chuliganą "mažiau sėdėkime namuose, duokim vaikams pakvėpuoti tikrojo Vilniaus".
Nesiskundžiu. Tikrai. Aš jau irgi itin sunkiai randu naujų temų pokalbiams su Žirafa Rafa.
O ir Gintarės sūnaus Dominyko, kuris turi trimis savaitėmis daugiau gyvenimiškos patirties nei aš, kompanija man labai patinka.
Tad artėjant mano pietų miegeliui, mamytė surinko šmutkes ir mes išvažiavome pasižmonėti. Turiu pasakyti, kad jaučiuosi labai suaugusi: neseniai pradėjom miegoti tamsoje, o vakar buvo pirmas kartas, kai važiavau ant priekinės automobilio sėdynės. Tuoj pradėsiu skaityti Homerą ir spręsti sudoku.
Susitikome keturiese (su mamos drauge Gintare ir mano simpatija Dominyku) prie Onos bažnyčios. Iš automobilinės kėdutės buvau sėkmingai perkelta į vežimą. Lūžau.
Laiks nuo laiko prabundant labai svarbu išgirsti mamos balsą. Tai nebūna problema, kai vaikus vežioja dvi bobikės. Tauškia jos be perstojo, jau kartais migdavau ir iš tingėjimo klausyt.
O jos - tai į restoraną, tai kokį išpardavimą pamato. Nebūtų moterys...
Gastrolės truko tris su puse valandos. Galiu pasakyti, kad sostinės valdžia visai negalvoja apie mamas su vežimėliais - net Gedimio prospekte vos įmanoma pravažiuoti nesudarant kamščių. O dar reikia saugotis ant stogų kabančių varveklių.
Ėmiau busti Sereikiškėse, pamenu, girdėjau, kaip mamos tarėsi susitikti ir kitą dieną. Įtariu, kad tokios kelionės gali tapti kasdienybe. Tikrai neprieštarauju. Kiek galima ramiai miegoti balkone?
Grįžus pavalgiau skanaus mamytės pienelio ir daviau savo brangiausiajai suprasti, kad jei ji nori, kad ir toliau ramiai leisčiau jai vairuoti ir tris valandas pliatkinti su Dominyko mama, po to teks iškęsti mane ilgai nemiegančią.
Pasistengiau - šokdinau ją iki vienuolikos.
Vienu momentu sugebėjau net išvesti mamą iš kantrybės: ji nufotografavo mane verkiančią ir Facebooke parašė skelbimą, kad atiduoda kūdikį kantriems ir mažai miegantiems. Bet su galimybe mane atsiimti po 5 minučių. Ot juokdarė. Gi puikiausiai visi žino, kad aš esu didžiausias pasaulyje jos turtas, o didžiausių pasaulyje turtų taip paprastai niekas nedalina.
Va. Žiūriu, mama jau krauna kuprinę. Dominykai, aš atvažiuoju!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą