Mamos jausmas ir tėčio džiaugsmas

Ligoninė - atskira šneka. Ir daug ką apie ją pasako mūsų matytas vaizdelis pro palatos langą. Jei kažkam reikia atskiro paaiškinimo, tai už lango - statybininkas. O langas - trečiame aukšte. Palatoje - trys ką tik po gimdymo moterys (viena po cezario, kita po ilgo ir sudėtingo gimdymo ir mano mama, jau po poros valandų galinti eiti į diskoteką). Visos maitinančios. Ir ne visoms tai sekasi. O už lango - statybininkas. Buitis. Tik mums visiems čia kosmosas, personalui - niūroka kasdienybė.

Gydytojams mano mama ir tėtis neturi jokių priekaištų. Tik gražius žodžius ir išdalintus vokelius.

Ligoninėje teko pabūti diena ilgiau nei tikėjomės, mat buvau nelabai ėdri ir numečiau daugiau gramų nei reikėjo. Tad paliko stebėjimui, ar atsiras apetitas. Nebūčiau truputį į mamą - apetitas atsirado labai greitai ir jau po trijų gyvenimo dienų keliavome namo. Kadangi atskiros palatos negavome ir tėčiui niekas naktimis pasilinkti neleido, namai ir tvirtos tėčio rankos mus labai nudžiugino. Kaip ir jo kulinariniai sugebėjimai.

Kas dar nežinote, mamos nuo pat pirmosios vaiko gimimo akimirkos įgauna nuostabią dovaną - šeštąjį jausmą. Ir sugebėjimą miegoti atmerktomis akimis.

Nors...miegu to užsiėmimo nepavadinsi. Kas sekundę ji tikrino, ar aš nepamiršau kvėpuoti, o pačioje pradžioje juk kiekvienas niurgztelėjimas ar, neduok dieve, verksmas tėvus varo į paniką. Nes tas šeštasis jausmas yra, bet kaip ir nesi tikras, ar jis padoriai veikia. Kitaip sakant, vyksta bandomasis terminas.

Pamenu, po kokios savaitės nemiegojimo, mama tėčiui pasakė, kad norėtų pabandyti nusnūsti. Oi, kaip tėtis juokėsi: ji knarkė taip, kad visas kaimas girdėjo. O pagalvė buvo šlapia nuo seilių. Tiesiog atsipalaidavo - "perdavė" mane tėčiui ir atsijungė.

Dabar jau viskas truputį kitaip, nors, kai pagalvoji, per tuos tris mėnesius, taip ir nesu jai leidusi ilgesnės nei penkių valandų miego sesijos.

Kas ten dar? Aaaa, atskiro dėmesio ir pagarbinimo yra vertas tas papildomas mamiškas jausmas. Kai ji nubunda minutę prieš tai, kai nubundu aš. Kai iš nežinia kur ji žino, jog verkiu dėl, pvz, baubo nosytėje o ne dėl to, kad esu alkana ir panašiai. Manau, truputį panašų jausmą turi ir mano tėtis. Tik jis, kol mama neįspiria kojon, naktį negirdi net visu balsu klykiančios dukters. Ir ne visada supranta, ką reiškia vienokio ar kitokio tono niurzgėjimas. Bet juk jis visus devynis mėnesius neaugino manęs pilve. Tad nepykstam, dažnai girdžiu mamą mintyse kartojant, kad mano tėtis - geriausias pasaulyje. Kaži, kodėl ji to niekada jam nepasako garsiai?

Vienas žmogus visiškai užtikrintai kažkada mamai yra pareiškęs, kad svetimo skausmo nebūna. Bet jis dar neturi vaikų. Kai skauda tavo vaikui, tau skauda milijoną kartų labiau. Tai mama suprato, kai man prasidėjo pilvo diegliukai. Nepavydėtinas jausmas. Bet yra vaistukų. Todėl pažindinausi su diegliukais tik kelis kartus, o dabar net jų vardų nepamenu.

O su skiepais - va čia tai rimtesnis reikalas. Pirmieji kartai nutiko dar ligoninėje. Ten išvis baltachalatės bejausmės - buvau subadyta kaip kokia pliušinė vudu lėlė. Iš abiejų kulniukų ėmė kraują tyrimams, tada dar į kojytės raumenis baksnojo vakcinas nuo hepatito B ir tuberkuliozės. Mama buvo prisiskaičiusi istorijų už ir prieš skiepus, bet nusprendė, kad apsidraudimas nuo ligų tokiu būdu gali kainuoti pigiau (žinoma, čia ne apie pinigus kalba).

Atrodo, būtų kaip ir gana tų adatų, bet laukė dar ir kiti skiepai. Kai sukako mėnuo, gavau dar vieną injekciją hepatito B. Pamenu, namo užvažiavo seselė, mama apsiašarojusiomis akimis laikė mano koją, o ta su šypsena burnoje bakstelėjo į raumenį. Skaudėjo, bet džiaugiuosi, kad mano atmintis dar tokia momentinė. Po minutės jau nesupratau, ko ta mama vis dar verkia. Jokių skiepo šalutinių paveikių nepastebėjom. Ko nepasakysi apie dviejų mėnesių skiepą (kokliušas, difterija, stabligė, B tipo haemophilius influenzae vakcina ir poliomelitas). Kadangi mama nebenorėjo verkti, leido visa tai atkentėti tėčiui. Dar tuo pačiu už 250 litų sumaitino ir roto viruso vakciną (turėjau išgerti tokį kartų skystį). Nebuvo taip jau ir baisu, kol neatėjo vakaras. Tada pirmą kartą prireikė rimtesnių vaistų nuo skausmo. Tikrai labai labai prireikė.

Dabar tas pats baubas laukia po mėnesio. Bet aš stipri. Ir jau didelė. Tik nesu tikra dėl savo mamos - tikriausiai ji niekada nesugebės neverkti kai man skauda. Gerai, kad tam yra tėtis.