Tiesiai į Holivudo šlovės alėją, ką?

Nors visi jau spėjo man išburti modelio ateitį, prašau, permaišykit kortas. Tam aš visiškai neturiu kantrybės, o ir košės mano galvoje, skaitau, per daug.

Kartą per metus gal ir pakentėsiu fotostudijoj, bet daugiau - nesitikėkit. Stovėti vietoje nesiseka, šypsotis per sukąstus dantis - juo labiau. Graži tai būsiu bet kuriuo atveju (hehehe), bet ant žurnalų viršelių staipytis nenorėčiau.

Žinoma, būnant trylikos mėnesių apie ateitį kalbėti sudėtinga, bet ... man prašom kažką įdomesnio, kur reikia daugiau kalbėti, judėti, daryti...

Nors, negaliu sakyti, kad pirmas blynas prisvilo, ką?

Bučiuojant...sniegą

Kelias pastarąsias dienas pasaulis man atrodo vėl kažkoks kitoks. Nors mama su tėčiu bando įtikinėti, kad tą baltą daiktą ant žemės aš jau esu kažkada mačiusi, su visa pagarba jiems turiu pasakyti, kad tikrai to nepamenu.

O aplinkui visur ne tik balta, bet ir šalta. Miegoti kombinzone ir dar kailiniame "vokelyje" yra viena, o atsibudus savom kojom tepenti baltu slidžiu paviršiumi - visai kas kita. Būtent dėl to turėjau progą sniegą ne tik (vėl?) pamatyt, bet ir paragaut. Ėjau, pasitaikė kupstelis, užkliuvau, ir tėškiausi veidu į tą baltą purų daikčiuką. Minkšta nebuvo, toli gražu. Ant veido net įbrėžimas liko. Mama žada, kad laikinas, užtat įsitikinau, kad toks kritimas nei garbės, nei džiaugsmo nedaro.

Vėliau vakare tėtis išmokė mane bučiuotis. Sakyčiau, vieni niekai po to, kai išbučiuoji sniegą. Dabar mama arba tėvelis sako "duok bučkį", tai tada prieinu ir pakšteliu į lūpas. Jie džiaugiasi, ploja katučių.

Iš jų džiaugsmo suprantu, kad turbūt čia jau bus vienas rimtesnių pastaruoju metu išmoktų triukų. Yay.

Negaliu nepasigirti=Privalau pasigirti

Šiandien didi diena, verta būti kaip nors labai ryškiai pažymėta flomasteriu šeimos kalendoriuje. Gal labiau didi mano mamytei nei man ir gal labiau naktis, nei diena, bet jūs tik paklausykit - šiąnakt buvo tas ilgai visų lauktas kartas kai aš ne tik išmiegojau visą naktį savo lovytėj bet ir nė karto neprabudau!!!

Taigi, šitas didžiulis vienerių metų kūdikis, vardu Lu, jau yra tiek suaugęs, kad prie jo nereikia keltis naktimis! Aišku, nepažadu, kad nuo šiol taip bus visada, bet mamytė taip daug laiminga persimiegojusi, kad kitas naktis nepyks, jei ir pachaltūrinsiu.

Dar man didelė, o jums gal ir visai atrodanti menkutė smulkmena - man net soskės nereikėjo!

Yahuuuuuu, einam žiūrėt teletabių.

Metus atbuvau

Tai va, turiu kuo pasigirti (kaip visad) - šioj planetoj metus jau atbuvau. Nesiskundžiu, tai jau tikrai. Gyvenam linksmai, įdomiai.

Dabar nedalyvavusių pavydo dėlei, turėčiau papasakot, kaip mums sekėsi tuos metus atšvęsti. O šventėm nei daug nei mažai - tris kartus. Pirmą pas močiutę Fazendoj, antrą su draugais vaikų rojuj, trečią - su mamos pusbroliu ir visa Urnikų šeimyna Šiauliuose.

Gavau daug dovanų, pradėjusią kauptis savo vardo sąskaitą banke, meilės, ir net paragaut picos bei šampano. Mama sako, kad aš čia per daug banaliai džiaugsmą šiandien reiškiu, bet, man kažkaip žiauriai gera buvo ne tik dėl dovanų, bet ir dėl to, kad tiek daug žmonių sutiko pabūt vieną vakarą ne prie televizoriaus, o atėjo pasveikint beigi pažaist.

Dabar man teks visą ateitį elgtis taip pat - netingėti ir sudalyvauti visur, kur kvies.

Bet argi čia problema? :))))

O bet tačiau bėda po vieną nevaikšto ir jau poryt mes važiuojam į kažkokius Druskininkus (vėl) švęsti. Dabar jau mano mamos gimtadienio. Kaži, ar ir vėl gausiu daug dovanų ir paragaut picos? Arba bent šampės?



P.S. mama ir tėtis prašo padėkoti tetai Dabulytei už dovaną. Kaži, kodėl????

Jo, aš moku miegot, bet ar man to reikia?!

Trumpai turiu pasigirti, kad šiąnakt nudžiuginau tėvus. Iki 5.15 val. miegojau savo lovytėj be jokių "murkt", po to, gavus soskę, dar valandą. O po to jau lepinaus tarp jų dviejų ir naujai dienai išlipau iš lovos apie 7.

Čia jau pasiekimas, jei ką.

Pasiklydę vertime

Šiandien vietoje "labas" vėl pasiteisinu, kodėl taip ilgai neparašiau: turiu ką veikti.

Be įvairiausių pasibuvimų tai šen tai ten, su draugais ir be jų, eilinių nevalgadienių, laikrodžio sukinėjimų pirmyn-atgal, žaislų išmėtymo po kambarius, gamtinių reikalų sutrikimų, ne vaikščiojimo, o bėgiojimo, dabar labai mokausi kalbėti.

"Mama" ir "tete" jau gaunasi be problemų. Be problemų gaunasi dar kur kas įvairesnis žodynas, bet kad nei mama nei tete jo nesupranta. Kol kas, tikiuos. Ai, dar jie supranta mano "drrrrrrr" (taip važiuoja mašina) ir įvairias bliovimo formas.

Gerai, kad pas mamą dar tas kažkuris ten jausmas nedingęs, kitaip pasijustume kaip tam filme "Lost in Translation" (pasiklydę vertime). Jeigu aš užsimanau, pavyzdžiui, barankos, tai iš kokio trečio karto (po triušienos sriubos ir veršienos kukuliukų) bandymų ir po beviltiško mamos sielvarto kad jau turbūt taip nieko ir nevalgysiu, gaunu aš tą baranką. Mama atsidūsta ir vėl eina prie šaldytuvo galvot patiekalų. Arba savo kūrybingumą prievartaut, kaip pavadinsi, taip nepagadinsi.

Bet kartais, būna, padarau jai šventę: suvalgau ir to biškį, ir ano. Tada mama džiaugiasi kaip kad per kokią kovo vienuoliktą...

Bet iš esmės dabar tai gyvenam mano gimtadienio laukimu ir planavimu. Net Juozas Statkevičius prieš savo kolekcijos pristatymą neturi kada pavalgyt ir pamiegot. Tai vat aš irgi. Ruošiuos. Per patį pirmą gi nevalia apsikvailinti, į kitus nieks nebeateis...

Vakar mama tam reikalui parduotuvėj rinko man suknelę. Ką manot - vos nenupirko pandos kostiumo. Gerai, kad dar yra savaitė laiko. Gal susipras, kad jau nebe laikas iš manęs daryti klouno:)))) Nors, prisipažinsiu, man patinka aplinkinių dėmesys. Tai koks gi skirtumas, kaip aš jį pasiimsiu? Cha.

OK, einu rūpintis, kad mama pasirūpintų mano gimtadieniu. Visiems bučkis.

Sukaktys

Šiandien yra visai gerai iš po vakar. Tuo ir yra ypatingi kūdikiški gimtadieniai.

Draugo Dominyko sukaktys mums yra lyg ženklas: "ruoškis, mergiot, po trijų savaičių tavęs laukia tas pats".

Lygiai prieš metus, kai aš dar patogiai buvau nuo visų gyvenimo negandų pasislėpusi mamos pilvelyje, "visos gyvenimo negandos" prasidėjo Dominykui. Aišku, aš čia taip poetiškai apie tas blogybes, nes iš esmės atsirasti šiame pasaulyje mylimam ir sočiam yra ir didžiulis džiaugsmas ir ne kitaip.

Taigi, aš nusprendžiau "išsiristi" lygiai po trijų savaičių, todėl man labai dabar nesunku pasiskaičiuoti savo sukaktis. Jei Dominykui vakar stuktelėjo metai, mano metai stuktels jau irgi visai greitai.

Bet kol dar esu oficialus kūdikis, galiu papasakoti, kaip man labai patiko sudalyvauti vakarykštėje šventėje. Ji vyko vaikų rojuj (dabar galvoju, gal ten netgi ir geriau, nei mamos pilvelyje), prekybos centre Ozas esančiame milžiniškame (mano mastais) žaidimų kambaryje.




Kadangi buvau pamiegojusi ir geros nuotaikos, tai mamytė su tėveliu vos mane sugaudė. Kad jūs žinotumėt, kiek ten yra kamuoliukų! Kiek ten buvo reikalų! O kiek konkurentų!!! Dabar net nesugebu nupasakoti, kaip cypavau iš laimės, kiek man tai džiaugsmo kainavo, ir kaip po to nuo visų tų įspūdžių naktį nedaviau miegoti nei sau, nei tėveliams ir net, tikėtina, kaimynams. Ale, sakyčiau, buvo verta vis tiek.

Ir torto ragavau, ir sulčių gėriau, ir šiandien mano žandai nuo pastarųjų išberti, bet kam tai rūpi, jei kelnėse pilna džiaugsmo?

Mamytė sakė, kad dabar ten pas tuos džiaugsmus važiuosim dažniau. Kūdikiams iki metų minėtas rojus nieko nekainuoja, tai gal sakau mes ten galėtume apsigyventi? Tik trims savaitėms, ką? Mam!!!

P.S. tėtis akivaizdžiai fotosesijos klausimais vakar nepadirbo, todėl nuotraukose tik maža dalis mano laimės ir didelė dalis nerimo, kad neliks kaip visko prisimint:) Bet gal kaip nors:)

Naujiena ant galvos

Šįryt trumpai norėjau pasidemonstruoti naujieną, nutikusią ant mano galvos. Pagamino tėtis, nufotografavo irgi jis. Tai kaip?





P.S. Kol kas mama daugiau nieko nepametė. Kita vertus, mes nelabai ir buvom išlindę iš namų:))))

Dalyvaukite totalizatoriuje!

Et, kaip viskas greitai keičiasi, ką? Štai prieš porą savaičių, kaip jau ir rašiau, didžiausia žvaigždė ant svieto buvau aš. Tai va, turiu pranešti, kad tą titulą iš manęs nujojo MAMA!

Stebitės, kad taip įmanoma? Prieš porą dienų visa Nemenčinė strikinėjo aplink, nes ji, matot, pametė savo automobilio dokumentus ir vairavimo teises, tada kažkokie girtuokliai viską rado ir prašė 100 litų išpirkos (naivuoliai, hehe). Kriminalas!!! Viskas baigėsi gerai, girtuokliai ant butelio gavo ir laimingi nuėjo jo gert.

O kai jau vėl ėmiau ruoštis pradėti būti žvaigžde, vėl muzikos mokyklėlėje pasirįžau pasidemonstruoti visokius ten naujus šokių žingsnelius, ištisą choreografiją, sakyčiau, lengvosios atletikos elementus ir t.t., tai mano mama vėl visą prožektorių šviesą pasikabino virš savęs, nes dabar jau nebe tik Nemenčinė, bet ir, drįsčiau teigti, visa Lietuva, ieško pavogto mano mamytės iPhone.

Nepykstu taip labai kaip galbūt turėčiau, nes esu truputį prie pastarojo kriminalo prisidėjusi savo kojų greitumu ir nemokėjimu nustovėt vietoj. Tai kai mamytė mane gaudė, kažkoks fu kaka dėdė nukniaukė jos visą kibernetinį pasaulį. Dabar daug tetų ir dėdžių užsiėmę mamytės problema ir mes visi čia labai suspaudę kumščius tikime, kad viskas baigsis gerai. Blogiems dėdėms šioj Žemėj ne vieta:)

O mes su tėveliu jau rengiam totalizatorių. Spėkit, kokio daikto mano mamytė pasiges rytoj? Hahaha. Juodas humoras.

Daugiau nieko blogo, vadinas viskas tiesiog fantastiškai!!!

Naujoji Kindermusik žvaigždė sužibo ir nuo šiol žibės pirmadieniais!

Sakau, su tom pamokėlėm @Kindermusik kažkaip įdomiai: į pirmąją aną kartą su ašarom mano akyse ir mamos piniginėje nenuėjom dėl slogos, antrosios vos nepraleidom dėl mano prekinės išvaizdos nebuvimo.

Jei norit visko iš pradžių, tai sekmadienį kartu su tėveliais ir biplanų berniukais po nežinia kiek amžių norėjimo ir planavimo išvažiavome į Fazendą uždaryti vasaros. Dėdės Silvestro Dikčiaus iš televizoriaus teigimu, ta diena ir turėjo būti paskutinė tam labiausiai tinkama (t.y. pirčiai, kubilui, mėsytei ant laužo, pasivoliojimams ant saulutės ir D vitamino kaupimui...) Kodėl gi tuo nepasinaudojus?

Prabuvom ten gerą pusdienį ir būtume dar gal kažkiek pabuvę, jei ne zvimbiantys bjaurūs skraidantys daiktai aplinkui, kurie, tėvelio teigimu, yra gerokai susikonfūzinę ir nesuprato, kodėl po šalčių vėl atėjo šiluma, todėl nusprendė dar mus, laimingus vasaros uždarinėtojus, paversti savo maisteliu. Po jų tokio susimėtymo ir nesusipratimo aplinkoj, grįžus namo ir ryte nubudus mamą ištiko garsus "ojojojojjoj", nes mano kakta buvo nusėta didžiausiais raudonais gumbais, jau neskaitant to pirmojo guzo kairėje kaktos pusėje, kurį man prieš kelias dienas užfundijo sienos kampas.




Taigi akivaizdžiai matote, kodėl mums pakibo klausimas, ką čia daryt, kai jokių tepalų tam reikalui nei vonioj nei virtuvėj neturim. Atrodžiau, aišku, kraupokai, ypač tokią dieną, kai turėjau jau jau pagaliau susitikti ir susipažinti su būsimais savo Kindermusik klasiokais.

Bet, žinokit, mes nusprendėm, kad nesam kokios tai fyfutės, kurios dėl įskilusio nago neina net tualetinio popieriaus į parduotuvę pirkti ar šiukšlių į kiemą išmesti. Todėl apsirengėm taip, kad visų žvilgsniai kryptų tik į naujas Benetton kelnytes ir, žinoma, mano amžiaus ir ūgio kūdikiams tokį retą atvejį kaip puikus koordinuotas vaikščiojimas ir mokėjimas šokti pagal bet kokią melodiją, dar platus šypsojimasis ir kiti Urnikiški triukai.

Ir ką jūs manot? Laukiu nesulaukiu kito pirmadienio!

Šokau, dainavau, buvau klasės superžvaigždė, laiminga, patenkinta, su didžiule šypsena. O ką jau bekalbėti apie tai, kad gavom dovanų į namus - kūdikiškos muzikos, knygelių, instrumentą (aišku, tai reiškia, kad reiks padirbėt savarankiškai, bet bala nematė).

Klasiokai irgi superiniai - tik viena mergaitė, kurios vardo nepamenu (dėl nepaprasto jo ilgio) mokėjo vaikščioti, bet tuo padargu stipriai nesinaudojo, visi kiti kūdikiai buvo dar tik leliukai (išskyrus Dominyką, bet jis jau mums gerai pažįstamas, tad nesvetimas), kurie dar tik mokysis ne tik iš šauniosios mokytojos Beatos, bet ir iš mano triukų:))))) Labai patiko su mamyte rodyti traukinuką ir atsisveikinant mojuoti ryškių spalvų skarelėmis. Žodžiu - super.

Taigi, vaikai mieli, jei jūsų mamos vis dar tingi jus tempti iš namų bei abejoja, ar jūs norėsite ir mokėsite dainuoti, šokti, dūkti, bendrauti, pažinti ir išbristi iš kasdien to paties miegojimo, valgymo ir kakojimo - spirkite joms į užpakalius. Muzika valdo. Ir kuo ji anksčiau - tuo geriau!!!

Iš dangaus - vanduo, iš nosies - kisielius

Jau kažkelintą eilinį kartą suprantu, netgi įsitikinu, kad katino dienos pliku užpakaliuku ir prisimerkus nuo saulutės baigėsi... Vis dažniau iš viršaus krenta ne tik vanduo, bet ir kaštonai, iš nosies tįsta kisielius, o į lauką einam tik apsiginklavę meškinų uniformomis (kai tiek atsitūpt, tiek pasukt galvą jau yra prilyginama heroizmui). Todėl laukiam nesulaukiam, kada visa tai baigsis (tiesa, dar prieš tai laukiam nesulaukiam pirmojo mano gimtadienio).

Praėjusią savaitę vėl su mama važiavom paatostogauti pas senelius. Kaip visad grįžtant vos į mašiną sutalpinom naujus žaislus ir visą susirinktą meilę. Man ten labai patinka. Ir ne tik todėl, kad močiutė viską leidžia:))) Taip pat Šiauliuose išmokau groti dėdės būgnais ir valgyt lašišą. Dar labai būčiau norėjusi dažniau matyti savo mylimiausią senelį, bet kad jis dirbo. Daug kaip visad.

Beje, praėjusią savaitę kažkur Ispanijoje turėjo laimės gimti mano pirmoji antros kartos pusseserė. Jos vardas Eva. Labai norėčiau su ja susipažint, kol dar sugebėsim susikalbėt universalia kūdikiška kalba.

O šiandien laukia eilinis pasimatavimas pas gydytoją. Dar turėjome pradėti lankyti Kindermusik pamokėles, bet dėl varvančio kisieliaus, matyt, teks jas atidėti kitai savaitei.

O kaip jūs? Kiek kaštonų jau su galva atmušot? ;)

Oficialus pranešimas!

Tai va, šiandien man yra dešimt mėnesių ir viena diena. Oficialiai pranešu, kad aš, panelė Lukrecija Urnikaitė, jau VAIKŠTAU!!!! Ne šiaip sau ten du žingsnelius, o TEN, kur noriu ir kada noriu:)) Žinoma, savo jau puikiai išlavintą ropojimą pasilieku kaip papildomą opciją tam tikriems momentams, kai skaitysiu, kad jau pavargau, arba reikia įjungti didesnį greitį. Močiutė apsiverkė, mama kraustosi iš proto ir valgo šventinius šokoladinius saldainius, tėtis dirba, bet matė mane nufilmuotą. Tai štai: čia yra mažiausia, ką aš galėjau pasidemonstruoti, tačiau daugiausia, ką mamytei pavyko nufilmuot:

Pirmoji mūsų gyvenimo Nida

Vasara baigėsi, o šit atostogos - ne:) Bet nėra ko slėpti, kad šios atostogos buvo "su priežastimi". Avansu, begaudydami bobų vasarą už kasų, visi trys išvažiavom į Nidą. Turiu pasakyti, kad pirmą kartą mano gyvenime. O šventės - net dvi. Kaip tyčia vieną ir tą pačią dieną man sukanka dešimt mėnesių, o mamytei ir tėveliui - ketveri metai buvimo Urnikais.

Pati Nida, turiu prisipažinti, man visai neblogai patiko. Pirmiausia dėl to, kad ten gyvena daug vandens, paukštukų, smėlio kalnų, lubomis neuždengto oro, lempomis nepašviestų vietų... Maistas neblogas, žmonės kalba kažkokia keista "elfish" kalba, kurios kūdikiai nei moka, nei supranta. Mama sakė, kad jie visi vokiečiai. Todėl ir šypsosi, skruostus mano tampo praeidami. Ką darysi. Tokia buvomo "gražiu berniuku" kaina:)

Bet visa mūsų laimė, kaip visad, nuotraukose. Čekiraut.




















Ir štai, tokia ta pirmoji Nida. Bet tikrai ne paskutinė, tiesa, mama ir tėti?