Sukaktys

Šiandien yra visai gerai iš po vakar. Tuo ir yra ypatingi kūdikiški gimtadieniai.

Draugo Dominyko sukaktys mums yra lyg ženklas: "ruoškis, mergiot, po trijų savaičių tavęs laukia tas pats".

Lygiai prieš metus, kai aš dar patogiai buvau nuo visų gyvenimo negandų pasislėpusi mamos pilvelyje, "visos gyvenimo negandos" prasidėjo Dominykui. Aišku, aš čia taip poetiškai apie tas blogybes, nes iš esmės atsirasti šiame pasaulyje mylimam ir sočiam yra ir didžiulis džiaugsmas ir ne kitaip.

Taigi, aš nusprendžiau "išsiristi" lygiai po trijų savaičių, todėl man labai dabar nesunku pasiskaičiuoti savo sukaktis. Jei Dominykui vakar stuktelėjo metai, mano metai stuktels jau irgi visai greitai.

Bet kol dar esu oficialus kūdikis, galiu papasakoti, kaip man labai patiko sudalyvauti vakarykštėje šventėje. Ji vyko vaikų rojuj (dabar galvoju, gal ten netgi ir geriau, nei mamos pilvelyje), prekybos centre Ozas esančiame milžiniškame (mano mastais) žaidimų kambaryje.




Kadangi buvau pamiegojusi ir geros nuotaikos, tai mamytė su tėveliu vos mane sugaudė. Kad jūs žinotumėt, kiek ten yra kamuoliukų! Kiek ten buvo reikalų! O kiek konkurentų!!! Dabar net nesugebu nupasakoti, kaip cypavau iš laimės, kiek man tai džiaugsmo kainavo, ir kaip po to nuo visų tų įspūdžių naktį nedaviau miegoti nei sau, nei tėveliams ir net, tikėtina, kaimynams. Ale, sakyčiau, buvo verta vis tiek.

Ir torto ragavau, ir sulčių gėriau, ir šiandien mano žandai nuo pastarųjų išberti, bet kam tai rūpi, jei kelnėse pilna džiaugsmo?

Mamytė sakė, kad dabar ten pas tuos džiaugsmus važiuosim dažniau. Kūdikiams iki metų minėtas rojus nieko nekainuoja, tai gal sakau mes ten galėtume apsigyventi? Tik trims savaitėms, ką? Mam!!!

P.S. tėtis akivaizdžiai fotosesijos klausimais vakar nepadirbo, todėl nuotraukose tik maža dalis mano laimės ir didelė dalis nerimo, kad neliks kaip visko prisimint:) Bet gal kaip nors:)