Šiandien vietoje "labas" vėl pasiteisinu, kodėl taip ilgai neparašiau: turiu ką veikti.
Be įvairiausių pasibuvimų tai šen tai ten, su draugais ir be jų, eilinių nevalgadienių, laikrodžio sukinėjimų pirmyn-atgal, žaislų išmėtymo po kambarius, gamtinių reikalų sutrikimų, ne vaikščiojimo, o bėgiojimo, dabar labai mokausi kalbėti.
"Mama" ir "tete" jau gaunasi be problemų. Be problemų gaunasi dar kur kas įvairesnis žodynas, bet kad nei mama nei tete jo nesupranta. Kol kas, tikiuos. Ai, dar jie supranta mano "drrrrrrr" (taip važiuoja mašina) ir įvairias bliovimo formas.
Gerai, kad pas mamą dar tas kažkuris ten jausmas nedingęs, kitaip pasijustume kaip tam filme "Lost in Translation" (pasiklydę vertime). Jeigu aš užsimanau, pavyzdžiui, barankos, tai iš kokio trečio karto (po triušienos sriubos ir veršienos kukuliukų) bandymų ir po beviltiško mamos sielvarto kad jau turbūt taip nieko ir nevalgysiu, gaunu aš tą baranką. Mama atsidūsta ir vėl eina prie šaldytuvo galvot patiekalų. Arba savo kūrybingumą prievartaut, kaip pavadinsi, taip nepagadinsi.
Bet kartais, būna, padarau jai šventę: suvalgau ir to biškį, ir ano. Tada mama džiaugiasi kaip kad per kokią kovo vienuoliktą...
Bet iš esmės dabar tai gyvenam mano gimtadienio laukimu ir planavimu. Net Juozas Statkevičius prieš savo kolekcijos pristatymą neturi kada pavalgyt ir pamiegot. Tai vat aš irgi. Ruošiuos. Per patį pirmą gi nevalia apsikvailinti, į kitus nieks nebeateis...
Vakar mama tam reikalui parduotuvėj rinko man suknelę. Ką manot - vos nenupirko pandos kostiumo. Gerai, kad dar yra savaitė laiko. Gal susipras, kad jau nebe laikas iš manęs daryti klouno:)))) Nors, prisipažinsiu, man patinka aplinkinių dėmesys. Tai koks gi skirtumas, kaip aš jį pasiimsiu? Cha.
OK, einu rūpintis, kad mama pasirūpintų mano gimtadieniu. Visiems bučkis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą