Jau kažkelintą eilinį kartą suprantu, netgi įsitikinu, kad katino dienos pliku užpakaliuku ir prisimerkus nuo saulutės baigėsi... Vis dažniau iš viršaus krenta ne tik vanduo, bet ir kaštonai, iš nosies tįsta kisielius, o į lauką einam tik apsiginklavę meškinų uniformomis (kai tiek atsitūpt, tiek pasukt galvą jau yra prilyginama heroizmui). Todėl laukiam nesulaukiam, kada visa tai baigsis (tiesa, dar prieš tai laukiam nesulaukiam pirmojo mano gimtadienio).
Praėjusią savaitę vėl su mama važiavom paatostogauti pas senelius. Kaip visad grįžtant vos į mašiną sutalpinom naujus žaislus ir visą susirinktą meilę. Man ten labai patinka. Ir ne tik todėl, kad močiutė viską leidžia:))) Taip pat Šiauliuose išmokau groti dėdės būgnais ir valgyt lašišą. Dar labai būčiau norėjusi dažniau matyti savo mylimiausią senelį, bet kad jis dirbo. Daug kaip visad.
Beje, praėjusią savaitę kažkur Ispanijoje turėjo laimės gimti mano pirmoji antros kartos pusseserė. Jos vardas Eva. Labai norėčiau su ja susipažint, kol dar sugebėsim susikalbėt universalia kūdikiška kalba.
O šiandien laukia eilinis pasimatavimas pas gydytoją. Dar turėjome pradėti lankyti Kindermusik pamokėles, bet dėl varvančio kisieliaus, matyt, teks jas atidėti kitai savaitei.
O kaip jūs? Kiek kaštonų jau su galva atmušot? ;)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą