Kelias pastarąsias dienas pasaulis man atrodo vėl kažkoks kitoks. Nors mama su tėčiu bando įtikinėti, kad tą baltą daiktą ant žemės aš jau esu kažkada mačiusi, su visa pagarba jiems turiu pasakyti, kad tikrai to nepamenu.
O aplinkui visur ne tik balta, bet ir šalta. Miegoti kombinzone ir dar kailiniame "vokelyje" yra viena, o atsibudus savom kojom tepenti baltu slidžiu paviršiumi - visai kas kita. Būtent dėl to turėjau progą sniegą ne tik (vėl?) pamatyt, bet ir paragaut. Ėjau, pasitaikė kupstelis, užkliuvau, ir tėškiausi veidu į tą baltą purų daikčiuką. Minkšta nebuvo, toli gražu. Ant veido net įbrėžimas liko. Mama žada, kad laikinas, užtat įsitikinau, kad toks kritimas nei garbės, nei džiaugsmo nedaro.
Vėliau vakare tėtis išmokė mane bučiuotis. Sakyčiau, vieni niekai po to, kai išbučiuoji sniegą. Dabar mama arba tėvelis sako "duok bučkį", tai tada prieinu ir pakšteliu į lūpas. Jie džiaugiasi, ploja katučių.
Iš jų džiaugsmo suprantu, kad turbūt čia jau bus vienas rimtesnių pastaruoju metu išmoktų triukų. Yay.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą