Namuose. Lyg nieko ir nebūtų nutikę

Stebuklas įvyko ir net jokie Islandijoje bedulkantys Eyjafjallajokull`iai nesugebėjo mano tėčiui sutrukdyti grįžti pas savo gyvenimo moteris. Pasirodo, vietoj Kopenhagos juos protingi uniformuoti dėdės lakūnai nutūpdino Varšuvoje, o iš ten nebūtinai protingi ir visiškai neuniformuoti lenkai vairuotojai autobusu pargabeno į Vilnių. Tokiu būdu transporto sistema net keturias šeimas padarė labai laimingomis: Urnikus, Radzevičius, Starkus ir Banius. Gal jų buvo ir daugiau, bet argi mums dabar daugiau kas rūpi? :)

Taigi, mūsų siurprizas tėtukui pavyko. Juk jis net nenumanė, kad mes laukiame jo ne Šiauliuose, o jau Vilniuje. Pamatęs mus pasimetė, nudžiugo, po to susigėdo dėl mėnesį neskustos barzdos, suvalgė cepelinus ir nuėjo miegoti. Buvo pavargęs. Nepykstam.

Kas svarbiausia - lauktuvių sąrašiukas netrumpas. Nuo "chinese style" drabužėlių man:



iki stipraus ryžių samagono kaimynams:



Dar nemačiau nei vieno nepatenkinto. Ypač tarp kaimynų:)

Tą patį penktadienio vakarą dar radome jėgų apsilankyti dėdės Vytaro gimtadienyje. Aišku, aš per jauna ragavimui, bet visi kaip susitarę tvirtino, kad jo pagamintas "hot pot" yra KAŽKAS TOKIO. Tikiuosi, kada nors ir aš sužinosiu, ką tai reiškia. O kol kas buvau soti vien dėmesiu. Jau esu ne kartą minėjusi, kad jo pertekliumi niekada nesiskundžiu.

Toliau savaitgalį praleidome laaaaaaabai turiningai, bet apie jį mama viešai man pasakoti neleido. Žinokit, pasakysiu tik tiek, kad gimiau tikroje cirkininkų šeimoje:)

Taigi va, kaip matote ir turbūt suprantate, viskas stojasi į įprastas vėžias. Vėl miegame keturiese (nepamirštam Lolitos). Vakare visi užmiegame viename kambaryje, ryte atsibundame visi vienoje lovoje. Svarbiausia, kad niekam nešalta...

Dabar turbūt reikėtų apibendrinti mūsų su mama mėnesį Šiauliuose:

1. Kad ir kaip išdidžiai skambėtų "ketvirtas pagal dydį Lietuvos miestas", tik pagyvenus Šiauliuose iš tiesų suvoki, kokia liliputė yra šalis, kurioje aš turėjau laimės gimti. Pagrindinę pėsčiųjų alėją normaliu suaugusiojo dydžio ir spartos žingsniu praeini per pusvalandį. Turint galvoje, kad aš per pietus mėgstu numigti tris valandas, mėnuo kupinas mano pietų miegučių vyresniesiems atrodo neįveikiama nuobodybė. Gerai, kad šalia buvo močiutė ir promočiutė. Nes mamos iPode nėra tiek gigabaitų dainų, kad ji nesijaustų nuobodžiaujanti stumdant vežimą tuo pačiu keliu pirmyn atgal. Tik prašyčiau nepūsti akių iš nuostabos - yra ir kitų šaligatvių, bet visų jų pakraščiais važinėja mašinos. O tai kenkia mano miego kokybei.

2. Kaip jau minėjau anksčiau - kainos čia nepiktos:



3. Šiauliai gali pasigirti tikrai lanksčia savo nuolaidų sistema:



4. Ant beveik kiekvieno kampo čia "kaba" po kokį nors mamos jaunystės prisiminimą.

5. Šviesoforai čia originalesni nei Vilniuje. Dega taip: žalia-geltona-raudona. Bet jau žemyn geltona nebeužsidega - iš raudonos iškart žiebia žalią. Turbūt truputį taupo elektrą.

6. Čia niekad neliūdna. Aplink labai daug giminių, kuriuos nuo šiol mylim trigubai labiau.

7. Čia labai daug Urnikų šeimos tradicijų. Ne tik Velykinių, bet ir, pavyzdžiui, šeštadieninių:




8. Išvažiavome su vienu lagaminu, grįžome su beveik dviem. Reiškia, truputį pakėlėm miesto ekonomiką.

9. Senelis iš didelės meilės (ir, aišku, mano neapsakomo fainumo) panoro mane pasilikti. Mamai pasiūlė pasigimdyti kitą Lukreciją arba tiesiog grįžti į darbą. Atgal gavo ironišką šypseną, bet vis dar kasdien skambina su reikalavimu mane grąžinti jam.

10. Tėtis sako, kad per tą mėnesį aš ne tiek paagau, kiek atėjau į protą. Vadinasi, tas miestas man buvo į naudą. Nors, girdėjau kalbant, ten daugelis ne ateina į protą, o iš jo išeina...

11. Egzotika gyvenime niekad nekenkia:



O išvados - labai teigiamos. Mama sako, kad tikrai galėtume ten gyventi. Vien jau dėl to, kad kaskart sugrįžus namo apima tas neapsakomai geras jausmas, jog geriau nei čia, mūsų namuose, niekur dar neradom...