Dabar tik vaikštau po lauką ir miegu. Gyvenimėli, kada tu pablogėsi?:))
Noriu pasidžiaugti nemažu pasiekimu - pagaliau vakar man pavyko apsiversti ant pilvo! Jo, žinau, vėlokai. Tačiau kaip išmokti važiuoti dviračiu kai skauda užpakalį? Haha, ne, man nieko neskauda, tiesiog nemėgstu gulėti ant nugaros, tad ir vartytis nėra kur. Ramybė su vaizdu į lubas - ne prigimtinė mano savybė, tai jau tikrai.
Tačiau dabar tas vartaliojimasis man nėra svarbiausias dalykas. Labiausiai mėgstu sėdėti ir darau tai jau be jokio papildomo suaugusiųjų rankų palaikymo, tik va, mama prisiskaitė knygų ir to daryti man tiesiog neleidžia. Sako, iki penktadienio, kada man sueis penki mėnesiai. Tos dienos laukiu kaip paauglys savo aštuonioliktojo gimtadienio, nuo kurio gali išdidžiai beigi legaliai pirkti degtinytės.
Daugiau kaip ir nieko didingo. Apart to, kad mano stiprioji moteris mama vaikšto gerokai patižusi. Aš ir galvoju - gal jau užtenka jai nustatinėti tą ledinį veidą, atrodantį kaip "viskas man gerai, galiu išgyventi ir be savo vyro". Bet ne. Akivaizdu, kad negali. Ir tai mane džiugina. Pasirodo, kad mano supermenė - irgi tik žmogus, tik labai labai pasiilgęs mylimojo:)
Tėčio jau labai ilgiuosi ir aš. Nors...gal labiau teoriškai, nes per Skype į jo balsą nebereaguoju. Su savo 5-7 sekundžių atmintimi man labai sunku jį tinkamai mylėti. Bet tikiuosi sutikus jį su šypsena savam veide atpažinti. Pažiūrėsim. Ne problema, jei reiks dar kartą iš naujo pamilti. Mano amžiuje tai nėra labai sudėtinga.
Beje, girdėjau, kad jis ten man jau pripirko dovanų. Tai dar labiau palengvina įsimylėjimo procesą.
Oj, kaip aš galėjau pamiršti papasakoti apie pirmas savo gyvenimo Velykas? Kaip jau minėjau anksčiau - šventė tinkama vaikams ją greitai pamėgti: daiktų mėtymas ir daužymas (šiuo atveju kiaušinių) man niekad nebuvo svetimas. O ir su visa gimine buvo malonu pasimatyti. Man, mėgstančiai suaugusiųjų rankas, ėjimas nuo vieno dėdės ant kitos tetos pasirodė tinkamas laiko praleidimo būdas.
Jiems irgi linksma. Vienas kitas stikliukas naminukės priverčia suaugusiuosius labai linksmintis kaskart, kai tik aš kažką kūdikiško nuveikiu - pagriebiu už nosies, nusišypsau, ar - neduok die - ištariu savo firminį "eik eik". Tada visi čiumpa filmavimo kameras ir fotoaparatus.
Tiesa, giminės susibūrimuose turiu rimtą konkurentą - antros kartos pusbrolį Domą, kuris irgi kitiems kažkiek įdomus (apie jį jau pasakojau viešnagės Šiauliuose pradžioje). Beje, rugpjūtį žada gimti ir dar vienas kol kas neaiškios lyties antros kartos giminaitis/-ė. Ačiū Dievui, ji/s - Ispanijoje. Dėmesiu dalintis jei ir teks, tai laaaabai retai:)
Tai tiek šiam kartui. Einu numigsiu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą