Įdomus dalykas, pagalvojau. Toks keistas atsitiktinumas, verčiantis susimąstyti apie tai, kaip laikas nuo laiko keičiasi vaikų auginimo ypatumai. Vėl kalba eina apie maistą:) Štai, pavyzdžiui, aš drąsiai galiu save laikyti neėdriu kūdikiu. Iš ryto pavalgau košės, po to ten kokias kelias nedideles mamos gamintas tyreles, prieš miegą - pienelio arba dar košės. Bet štai kai būnu pas vieną arba kitą močiutę, viskas nutinka kiek kitaip.
Dabar ir papasakosiu kaip.
Nežinau kodėl (todėl ir spėju, kad čia kalti tie metai atgal arba to meto knygos apie vaikų auginimą), bet mano močiutėms atrodo, kad kūdikiai NUOLAT turi rankose laikyti kažkokį valgomą dalyką. Kaskart vis girdžiu, kaip mamai sako: tai gal dabar duokim kokį agurką Lukrecijai pakramsnoti? Ne? Ooo, tada turiu lašinukų, pabandom? Beje, neseniai nuskyniau obuolių, tai gal atpjausiu vaikučiui skiltelę?
Ir taip nuolat. Tik kai mamos šalia nebūna, tai manęs nieks nuomonės neklausia. Prašau, nepagalvokit, kad aš nemėgstu agurkų, lašinių ar obuolių! Ne apie tai kalba. Bandau padiskutuoti apie patį principą - kodėl vyresnieji galvoja, kad kūdikis be perstojo turi kažką turėti burnoje?
Juk man tame tarpe reikia pagriaužti ir žaislų, ir kartais kokią šiukšlikę, rastą ropojant grindimis, ir savo pirštukus, ir lovos kraštą...
Taigi - kas supranta šituos dalykus ir žino atsakymus - nepatingėkite pasidalinti išmintimi. Gal mano mama tikrai daro klaidą kas dvi minutes nebrukdama man visokiausių šaldytuvo gėrybių, o aš - geriau jau eidama pačiupinėti pasaulio užuot kišdama burnon viską, kas valgoma?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą