O niekas ir nesakė, kad bus lengva...

Tai štai kas: tas daiktas, kur buvo nuo anksti iki labai vėlu šviesu ir saulė švietė, berods, baigėsi. Paretinom buvimus lauke, pasimaudymus ežere (vos pagavau kabliuką ir še tau kad nori...)

Tačiau galiu truputuką pasidžiaugti, kad jau nebereikia momentaliai permirkti sūrime vos išėjus pro duris, maukšlintis kepurių ir akinių nuo saulės, o gyvenimas tik tęsiasi. Jei teisingai supratau savo gimdytojus, tai planuojame kelionę prie jūros, o po to gal net ir vėl kur skrisim paskraidyt su "viskas įskaičiuota" arbūzais ir vafliukais ledams.

Taigi, kaip matote, skųstis neturiu dėl ko. Nebent tik dėl kelių pastarųjų neramių naktų, kada ne tik pati nemiegu, bet ir kitiems neduodu. Bet mama ir tėtis supranta, kad dantų dygimas (ir dar tokio kiekio vienu metu - jau turiu septynis) yra ne kokios ten linksmybės, todėl savo dantis sukandę keliasi rytais pajuodusiais paakiais ir truputį dirbtinai patempta šypsena. Ką darysi. Kaip mama mėgsta kartoti - "o niekas ir nesakė, kad bus lengva".

Galime tik pasidžiaugti, kad ne vien aš keliu problemas naktimis. Milijonai kitų kūdikių, kaip mano mama yra gūglinusi, jų taip pat prisigalvoja;) Bet daugiau mūsų namuose - jokių bėdų (tuk tuk tuk į medį).

Galūnės ir toliau sėkmingai ilgėja (tarp jų ir plaukai), raumenys stiprėja, skorpioniškas charakteris ryškėja. Namuose pilnėja žaislų, ant grindų mažėja trupinių. Juos surenku aš (didžiausias šiuo metu namų sanitaras), ne kas kitas. Paragauju. Kartais būna visai nieko...:)))

Apie vaikščiojimą. Vaikščioti aš dar nemoku. Moku bėgioti. Aplink arba TEN. Paimu vieną tėtės arba mamos kroksą ir nešu TEN. Tai yra kitur. Galvojat, lengva nepavargt? Klystat. Tiesa, viską vis dar darau įsikibusį į vieną mamos ar tėčio pirštą. Jei netyčia pamirštu įsikibti, tai normaliai nieko nelaikoma pastoviu jau visai nemažai laiko. Kai prisimenu, kartais, būna ir nukrentu. Bet tai ne pirmas ir ne paskutinis kartas :D

Ir kai kas pabaigai. Mano tepu tepu. Vežimai skirti stumdymui, o ne kūdikių vežiojimui, tiesa?