Mama karts nuo karto kartoja: kantrybė-dorybė, nors pati kantrybės turi lygiai tiek, kiek ir apvalus nulis. Tačiau aš laukiau laukiau ir sulaukiau. BROLIO!!!
Nors laukimas buvo ilgas ir nuobodus, kol kas esu tikra, kad laukti buvo verta. Vincentas mažutis, gražutis ir kvepia. Iki tol, kol nepridaro į pampersą. Kai garsiai verkia, aš imu panikuoti. Bet panikuoju viena, tėtis su mama į tai žvelgia labai filosofiškai ir turi paaiškinimą: brolis man tai pirmas, o jiems kūdikis jau antras. Šioje vietoje, manau, galios tas anekdotas, kur juokaujama, kad kai pirmagimis suvalgo smėlio, tėvai kviečia greitąją. Kai smėlio suvalgo antras šeimos vaikas, tėvai numoja ranka ir pasidžiaugia, kad nereiks gaminti jam pietų... Taip ir pas mus. Smėlio dar nevalgome nei vienas, nei kitas, bet tėtės ir mamos ramumas - kaip ant delno.
Tiesa, kol kas su broliu nieko padoraus nuveikti neišeina. Jis tik miega, valgo ir kakoja. O aš, prisipažinsiu, tuos ilgus mėnėsius, kai augo mamos pilvas, laukiau, kad kai Vincas gims, eisim pas mane į kambarį ir ten pažindinsimės artimiau. Dabar matau, kad greitu metu mano kambario reikalai turės palaukti. Okupacija mano štabikui negresia.
Taigi, supažindinu: Vincentas Urnikas, gimė 2014 vasario 18. 3250 g ir 50 cm.
Apie augantį brolį ir aukštyn kojom besiverčiantį savo pasaulį pasakosiu ir toliau. Gal kiek rečiau, nei norėtų mano močiutė babytė, bet pasakosiu. Čia, Pasaulyje pagal Lu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą