Beje, tai ne tik mano pažinties su darželiu data, bet ir mamos pražilimo pradžia. Neteisūs yra tie, kurie sako, kad ėjimas į tą įstaigą yra stresas vaikui. Kai mama neranda sau vietos gimtuosiuose namuose, jos spaudimas šokteli taip, kad širdies plakimą girdi geriau nei televizorių, o po kelių valandų ji sugeba manęs pasiilgti taip lyg būtume nesimatę metus, supranti, kad jei aš daugiau tame darželyje nepasirodysiu, tai bus tik todėl, kad mama dar per jauna prarasti sveikatą.
O jei paklaustumėt, kaip jaučiausi aš, tai buvo visko. Ir ašarų, ir šauksmo "MAMA!", ir pilnų sauskelnių. Nors paliko mane tik porai valandų, spėjau pajust, ką reiškia būt su svetimais, kai nėra, kam papasakoti, koks bokštas didelis arba kad musė buvo nutūpusi ant ausies. Pasijunti kiek vienišas ir neišgirstas. Kartais alkanas, bet niekam neįdomu.
Beje, išvesti mane iš ten buvo sunkiau, nei atvesti. Kažkokios pakilios emocijos užvaldė, pamačius mamą, todėl norėjau dar pabūt. Kai pasakė, kad važiuojam pas tėtį, kuris namie išvirė sriubą, po 15 minučių, atėjo kapituliacija.
Grįžau namo kaip auksinis vaikas, be galo mylintis savo mamą ir tėtį.
Bet ryt, girdejau, ir vėl keliausiu pasidarželiauti. Vėl porai valandų.
Dar šiandien varysim i Kindermusik.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą