Tikriausiai jau buvote pradėję galvoti, kad pamiršau raides arba su didele dalimi Lietuvos nutekinau savo protą svetur. Ogivagi ne. Tiesiog mano pirmoji gyvenimo vasara tokia įdomi, kad niekaip nerandu laiko panuobodžiauti prie kompiuterio klaviatūros. Ir šiandien už lango rojus, yra reikalų, tad ilgai negaišim.
Šis sezonas man be galo patinka ne tik dėl to, jog nereikia dėvėti kombinezono ir gulėti vežime kaip kokiam kirvukui. Dabar pagrindinis mano rūbas yra nuogumas. Aišku, šiek tiek mano grožio slepia sauskelnės, ahaha.
Be to, turiu progą valagyti puikų maistą be jokių ten E ir kitų šuduvudu iš močiutės daržo. Vertinant iš jo gaunamą energiją ir pridėjus tą, kurią paveldėjau iš tėvų, darausi panaši į tą beprotiškai greitai bėgiojantį daiktą iš animacinio filmuko apie nevykėlį kojotą:
Taip. Sunkiausias šiuo metu mano mamos darbas ir yra būti tuo kojotu ir mane pagauti arba bent jau pristabdyti. O mano - nuo jos pabėgti.
Turiu kelias svarias priežastis taip zbitkavoti: mama neleidžia man valgyti vazoninės gėlės lapų (kuriuos jau pati moku nušienauti), seilėti savo mobiliojo telefono (kuris man labiau patinka už tą butaforinį, kurį iš topocentro parvilko senelis), valgyti nuo žemės trupinių ir lįsti į Lolitos namą. Žodžiu, viskas, kas man įdomu - dabar NEGALIMA.
Tiesa, mamos auklėjimo metodais negaliu garsiai skųstis. Jei tuo metu kažkas tikrai jos nuomone NEGALIMA, tada staigiai patampa GALIMA koks kitas vaikiškas užsiėmimas. Žodžiu, kartais net nepastebiu, kai vietoj mamos ar tėčio telefono rankoje atsiduria pavyzdžiui kokia Žirafa Rafa. Tik nusisuk sekundei - ir BAC! Betvarkė rankose.
O tada visi laikykitės - ypač kaimynai kokią septintą valandą ryto. Jei man kažko neleidžia, kenčia visi. Tokia mano šiuometinio gyvenimo koncepcija. Kol kas koreguoti jos nežadu. Tegu visi išgirsta, kokį balsą turiu.
Bet ką jau čia, pateiksiu svarbesnių įrodymų, kad aš jau išgyvenu savo kūdikystės rudenį. Praėjusį savaitgalį mama su tėte mane paliko su seneliais Šiauliuose net dviem naktims ir trims dienoms!!! Pirmą kartą. To priežastis man neatrodė baisiai įtikinama, bet tiek jau to. Jie išvažiavo į Latviją pasitūsint. Į "Positivus" festivalį. Vieni du. Neskaitant palapinės.
Ilgai negalėjau pykt. Aštuonis mėnesius visa savo esybe slopinau mamos instinktą nusiplėšti stogą prie kokios didelės scenos kokiame dideliame muzikos festivalyje. Ir štai, istorija nutyli, iki kur tas abiejų maniškių stogas buvo nučiuožęs, bet grįžo laimingi, patenkinti, išsiilgę. Sakė, su minimaliais nuostoliais. O štai aš gavau milijardą senelių, prosenelių ir kitų giminių dėmesio. Ir nieko neatsitiko, niekas neverkė. Atvirkščiai - seneliai man leidžia daugiau nei mama. Ta prasme, leeeeeeepina:)
Dabar galvoju, kaip mamai ir tėčiui subtiliai pademonstruoti, kad išleisti juos kartą tai išleidau, bet tradicija tai tegul netampa. Man jau irgi, skaitau, laikas pradėti žinoti kaip su stogu elgtis...
Taigi jei bandyčiau apibendrinti, tai dabar mano dienos kaip šventė, kaip žydėjimas vyšnios. Kasdien vis kažkas vyšniško - tai basa ant žolytės, tai nuoga baseinėly, tai išvažiuojam, tai trumpam grįžtam, tai žemuogės tiesiai nuo krūmo, tai koks nuotykis po sofa... Ir dar daugiau visko planuojam. Laikykis, gyvenime, nes ir velnias dėvi libero...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą