(Prieš pusę metų...)
(Po.)
Tai štai tik dabar imame "blaivytis" po šventės su šešiomis žvakutėmis:) Toks vaizdas, kad mano tėvai iki man gimstant nerasdavo progų pabaliavot, o štai dabar švenčiam viską - nuo mano pirmos savaitės iki pirmo apsivertimo, nuo pirmos tyrelės iki pirmo sausainiuko. Tačiau jau praėjusį savaitgalį net aš supratau, dėl ko verta valgyti tortus, pūsti balionus ir šaudyti konfeti.
Prieš Tave sėdi lygiai pusę metų šiame pasaulyje nugyvenęs kūdikis. Gal Tamstos gyvenime tai tik mažytė akimirka, per kurią greičiausiai taip nieko ir nenuveikei. O man ji - pati svarbiausia. Nes pirmoji tokia. Nes visko, ko išmokau, mokiausi net šešis mėnesius.
Ilgai čia negraudindama egzistencinėmis eilėmis pranešiu, kad kaskart nešama pro didžiulį prieškambaryje kabantį veidrodį jam nusišypsau. Mama moko, kad svarbiausia yra pačiai sau būti gražiai. Nesikuklinsiu - iš kurios pusės bepažvelgčiau - vaizdelis kaip iš paveikslėlio. Tą patvirtina ir dauguma praeivių, kurie kai tik išsižioja mano adresu, tai būtinai pasako "oi, koks gražus ir mielas šitas berniukas". Vis pykteliu, nes suprantu, kiek šioje Žemėje yra neišmanėlių. OK - čia viskas dėl tų mano garbanų. Jei Henriko Daktaro šukuoseną žurnalistai sugebėjo pavadinti "puručiu", tai maniškė turbūt vadintųsi "antipurutis". Tačiau argi ne svarbiausia kiekvienoje situacijoje įžvelgti pliusų? Aš, pavyzdžiui, sutaupau šampūno...:) Ir šiaip laikina čia problema. Užderės ir ant mano galvos pavasaris...
Tačiau jei jau pradėjom kalbėti apie šio savaitgalio įvykius, tai kone egzotiškiausias jų - dalyvavimas gėjų parade (iš kitos upės pusės). Mama ir tėtė mane moko šitaip: į juos žiūrėti galima, bet geriau - iš toli. Patiko. Pabuvom kaip kokiam cirke ir ėjom kiton šventėn - Gedimino prospekte vyko Europos dienos mugė. Tarp čia demonstruojamų įvairių šalių patiekalų pademonstravau ir kelis savo ožius. Ta proga supratinga šeima parvežė mane namo. Kas kelias valandas man dar būtina šiek tiek numigti.
O sekmadienį mūsų namuose jau vyko senelių suvažiavimas. Gavau milijoną dovanų, bet už tai liepė pademonstruot viską, ką per pusmetį išmokau. Parodžiau kelis triukus. Visi buvo laimingi, liko ištverti tik fotosesiją. Turiu pasakyti, kad dažnai per gimtadienius tenka padirbti. Tokia, matyt, jau tų iškilmių kaina.
Smulkmenų nepasakosiu, bet ryte visiems skaudėjo galvas.
Ir štai išaušo pirmadienis. Diena, kai važiavome daryti man pirmojo gyvenime asmens dokumento - paso. Prisipažinsiu, darymas visai patiko. Vien jau todėl, kad kūdikių niekas neprašo laukti eilėse. Kai atėjo laikas fotografuotis, pasijutau kaip kokiame kosminiame laive. Pasodino mane ant kėdės, nusileido tos įrenginys, o pirmą kartą matomos moteraitės ėmė aplink lakstyti su sovietinio palikimo žaislais ir mojuoti jais prieš foto objektyvą. Pavyko iš ketvirto karto. Po savaitės pademonstruosiu.
Beje, pamiršau pasakyti, kad per gimtadienį į mano gyvenimą atėjo dar viena šventė. Tėvai pasidovanojo nešioklę, tai dabar pasaulį vis dažniau stebiu nebe iš vežimo, bet iš beveik suaugusiojo pozicijų. Geras daiktas. Ypač būnant "Akropolyje", o dar labiau ypač - "Akropolyje" esančioje žaislų parduotuvėje. Dabar aš žinau, kaip atrodo kūdikių Rojus...
Ir mama su tėte po kiekvienos mano sukakties pamažu grįžta į įprastą gyvenimo džiaugsmą. Mano amžiaus kūdikiui jau priklauso pradėti juos po truputį lepinti - kartais duoti ilgiau pamiegoti, prisiminti, ką reiškia karštas maistas, leidžiu truputį dviese pabūti kitame kambaryje... Bet nebeilgai. Planuoju netrukus pradėti vaikščioti. O tada vėl viskas bus kitaip, ane, mamyt? :P
